Į baltą erdvę…

Ketvirtoji Pranciškos Reginos Liubertaitės knyga. Pirmasis eilėraštis apie vaikystėje ieškotas baltąsias erdves.

Lyrika įspūdinga trapių vaizdų vizijomis. Eilėraštis tartum įvadas į baltąją erdvę. „Į baltą erdvę“ vyrauja autorei būdinga svajinga, o kartu mistinė nuotaika. Ji žvelgia į pasaulį su „bundančia viltimi“ ir „atklydusiomis mintimis“ „iš baltų erdvių“. Žodžių spalvos dažniausiai lengvos, pastelines ir išnykstančios.

„Rašau apie vaikystę“ – vėl tarsi sugrįžimas į vaikystę ir jos prisiminimus, eilėraščio nuotaika nostalgiškai džiaugsminga.

Giesmingas eilėraštis „Rimo ir ritmo klajonės“. Galima sakyti, tai pasakojimas, kaip poetui gimsta eilių rimas ir ritmas. Labai subtiliai piešiama baltų erdvių simbolika, ji pasirodo žodžiuose „nugrimztu eilėraščio bedugnėn“.

„Meditacija“ – beveik atsiveria baltos erdvės, kurios yra dabartyje ir dingsta kaip paslaptis. Tos nežinomos erdvės slepia žmogaus „vienatvės tylą“, kuri „sugrįžta švari ir su viltim“.

Eilėraštyje „Senas tetos albumas“ įžvalgos taškas – pats pasakojimas, konkrečioje rėminėje interpretacijoje – šeimos portretai. Meninė eilėraščio idėja „šviečia iš nugramzdintos pareities“.

„Sapnų migloj“ – lyg Margrette paveikslas, o jame „plevena nurimę šešėliai“ su „miglotais svajonių sparnais“ – kiekvienam motyvui atsakymo reikia ieškoti antrąjame posme žodžiuose „sapnas tolyn nuskrieja, palikęs minčių gelmes“. Kalbinė eilėraščio forma labai meniška.

Baltų erdvių melodija girdima ir eilėraštyje „Pūga“ – „ji sukasi snaigių verpetais” ir skrieja į „tolstantį ilgesį”. Eilėraštis išlaiko apibrėžtumą savo turinio esme, nes sugrįžtama prie pradinės kompozicijos „sniego verpetai sukasi“.

Skaidri ir pakili ritmika vyrauja eilėraštyje „Didieji darbai“, o jame dar telpa trys atskiri eilėraščiai – Arimas, Sėja, Pjūtis. Autorė yra pasirinkusi labai patrauklią gyvają aplinką –  „arimas atsispindi danguje“:


Vagoja vėjo žirgai
žydrą gelmės gilybę
Driekiasi dangumi
Debesų vagos


Sėja – mintis nuleidžiama į žemę, o joje „lietaus nukrito ašaros, sužels ramunių pieva“. Jausmo slinkis ir eiga paremta gamtos vaizdu.


Intymus eilėraštis „Aš Jį“ – meilė, nostalgija, praradimas, viskas tam mylėtam – tekstas aktualus ir konkretus, žodžiai talpūs.


„Žolinė“ – stilius tradicinis, tačiau jame ne tik žolių apdainavimas, bet ir Mergelei Marijai skirtos dedikacijos. Mintys dvasinės ir šilti žolynų aprašymai sukuria švelnią vasarišką aurą.


Eilėraštyje „Lietuvių kalbai“ jaučiama modernumo gaida, čia susiduriame su gyvenimišku stebėjimu antai:


Grožybę jos išmainę
Į pigią erzelynę,
Pardavę ir iškeitę
Po kojomis pamynėm


Minties aiškumas žodžių kontūruose „kaip amžių karalienę, turime branginti“. Tema orientuota į mūsų mąstymą, gimtosios kalbos išliekamąją vertę.


Paskutinis eilėrašis „Kaimas“. Čia nutolsta visos aistros ir lieka „atsimušęs aidas varpų“, nebėra didelių aistrų – vyksmas ramus, palaipsniui „ramybė laikų srovens”, „nubanguos tylos jaukuma“. Antroji eilėraščio dalis – tarsi viso rinkinio išrišimas: „paskendo praeitis, juodame tamsos šešėly“. Įdomu, kad tolstama nuo baltų erdvių nuojautų, nes jos „iš baltos erdvės“ transformuojasi į „pagalbos iš vilties“ (...) „nutoldama, nuslopinama“ „nugrimzdama į juodą gelmę“. Kitos erdvės ir gelmės atsiskleis autorės romane „Šauksmas“.