Į baltą erdvę…

Ketvirtoji Pranciškos Reginos Liubertaitės knyga pradedama eilėraščiu apie vaikystėje ieškotas baltąsias erdves.

Rinkinio lyrika įspūdinga trapių vaizdų vizijomis. Pirmasis eilėraštis tampa tarsi įvadu į baltąją erdvę. „Į baltą erdvę“ vyrauja autorei būdinga svajinga, kartu ir mistinė nuotaika. Ji žvelgia į pasaulį su „bundančia viltimi“ ir „atklydusiomis mintimis“ iš baltų erdvių. Žodžių spalvos dažniausiai lengvos, pastelinės, išnykstančios.

Eilėraštyje „Rašau apie vaikystę“ atsiveria sugrįžimas į praeitį ir jos prisiminimus. Kūrinio nuotaika – nostalgiškai džiaugsminga.

Giesmingas eilėraštis „Rimo ir ritmo klajonės“ atskleidžia, kaip poetui gimsta rimas ir ritmas. Subtiliai plėtojama baltų erdvių simbolika, atsiskleidžianti žodžiais „nugrimztu eilėraščio bedugnėn“.

„Meditacijoje“ beveik atsiveria baltos erdvės, kurios egzistuoja dabartyje ir išnyksta tarsi paslaptis. Šios nežinomos erdvės slepia žmogaus „vienatvės tylą“, kuri „sugrįžta švari ir su viltimi“.

Eilėraštyje „Senas tetos albumas“ svarbiausiu tampa pasakojimo taškas – šeimos portretai, įrėminti konkrečioje interpretacinėje erdvėje. Meninė idėja čia „šviečia iš nugramzdintos praeities“.

„Sapnų migloj“ primena paveikslą, kuriame „plevena nurimę šešėliai“ su „miglotais svajonių sparnais“. Kiekvieno motyvo prasmė atsiskleidžia antrajame posme: „sapnas tolyn nuskrieja, palikęs minčių gelmes“. Eilėraščio kalbinė forma itin meniška.

Baltų erdvių melodija girdima ir eilėraštyje „Pūga“ – „ji sukasi snaigių verpetais“ ir skrieja į „tolstantį ilgesį“. Kūrinys išlaiko kompozicinį vientisumą, nes grįžtama prie pradinio vaizdinio – „sniego verpetai sukasi“.

Skaidri ir pakili ritmika vyrauja cikle „Didieji darbai“, kurį sudaro trys dalys: „Arimas“, „Sėja“, „Pjūtis“. Autorė pasirenka gyvą ir patrauklią aplinką, kur „arimas atsispindi danguje“:

Vagoja vėjo žirgai
žydrą gelmės gilybę,
driekiasi dangumi
debesų vagos.

„Sėjoje“ mintis nusileidžia į žemę, kur „lietaus nukrito ašaros, sužels ramunių pieva“. Jausmo kaita grindžiama gamtos vaizdais.

Intymus eilėraštis „Aš Jį“ kalba apie meilę, nostalgiją ir praradimą. Tekstas konkretus, talpus, emocionaliai paveikus.

„Žolinėje“ vyrauja tradicinis stilius, tačiau čia neapsiribojama vien žolynų apdainavimu – juntamos dedikacijos Mergelei Marijai. Dvasinės mintys ir šilti gamtos vaizdai kuria švelnią vasarišką aurą.

Eilėraštyje „Lietuvių kalbai“ išryškėja modernesnė gaida, atsiskleidžia kritiškas žvilgsnis į kalbos vartoseną:

Grožybę jos išmainę
į pigią erzelynę,
pardavę ir iškeitę,
po kojomis pamynėm.

Mintis aiškiai išreiškiama: kalbą „kaip amžių karalienę turime branginti“. Tema orientuota į gimtosios kalbos vertės suvokimą.

Paskutinis eilėraštis „Kaimas“ užbaigia rinkinį ramybės ir susitaikymo nuotaika. Čia nutolsta aistros, lieka tik „atsimušęs aidas varpų“. Vyksmas lėtas, tekantis: „ramybė laikų srovens“, „nubanguos tylos jaukuma“. Antroji dalis tampa viso rinkinio išrišimu – „paskendo praeitis juodame tamsos šešėlyje“. Pastebima, kad tolstama nuo baltų erdvių vizijos: jos transformuojasi, blėsta, grimzta į „juodą gelmę“. Naujos erdvės ir gelmės, tikėtina, atsiskleis autorės romane „Šauksmas“.

© Alicija Valentukevičiūtė, 2011.