Knygos
Romanai (1925)
Poezija (616)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Hurino vaikai

Hurino vaikai Įžymusis britų armijos leitenantas Džonas Ronaldas Reuelis Tolkinas retai minimas kaip Somos mūšio ryšininkas, tačiau kiekvienas apsiskaitęs žmogus žino apie jo rašytojo talentą. Daugelis jo gerbėjų atiduotų viską, kad galėtų atsirasti jo sukurtame pasaulyje, o kai kurie net bendrauja tarpusavyje jo sukurtomis dirbtinėmis kalbomis. Tačiau pats rašytojas manydavo, kad jo darbai yra per prasti, negailestingai taisydavo juos, bandydamas padaryti juos įdomius pačiam sau. Gal todėl tiek daug jo knygų nebuvo publikuotos jam gyvam esant ir rašytojo gerbėjus pasiekė tik jo sūnui nusprendus surinkti visus rankraščius ir išleisti tėvo darbus. Vienas tokių rankraščių slėpė romaną „Hurino vaikai“.

Pradėkime nuo to, kad nepatariu pradėti domėtis rašytojo kūryba būtent nuo šios knygos. Skaitytojas, kuris savo rankoje nėra turėjęs bent jau taip pat tik po rašytojo mirties išleisto romano „Silmariljonas“, vargu ar supras, apie ką kalbama šioje knygoje. Tokie skaitytojai tiesiog susipainios tarp visų Viduržemės tautų pavadinimų. O ką jau ir bekalbėti apie mūšius ir karus, kurių ten buvo ne vienas ir ne du. Be to, „Hurino vaikai“ tebuvo viena iš mūšio, vykstančio tarp gėrio ir blogio, dainų, žinomų dar prieš istoriją apie žiedus.

Hurinas priklauso žmonių giminei ir yra vienos iš didžiausių žmonių grupės (adanų), gyvenančios Viduržemėje, valdovas. Vedęs jis buvo kilmingą merginą – Morven. Ši buvo šalta kaip plienas, protinga kaip pelėda ir tyli kaip žuvis. Ši miela pora turėjo du vaikus – dukterį Nienor ir (pagrindinį knygos veikėją) sūnų Turiną. Tuo metu, kai buvo aprašomas Hurino ir jo vaikų gyvenimas, žmonių giminė, kaip ir elfai bei gnomai, dalyvavo ketvirtajame (iš penkių) karų prieš juoduosius Morgoto elfus.

Turinui sulaukus devynerių metų, jo drąsusis tėvas Hurinas su visais žiedais pateko į nelaisvę, kurioje jį laikė pats blogio įsikūnijimas Morgotas. Šio juodojo elfo rengiami karai be pasigailėjimo naikino taikiuosius žmonės ir grobė visą jų sukauptą turtą. Nujausdama artėjančią nelaimę, Morven išsiunčia adanų sosto paveldėtoją elfams, kur jis susipažįsta su savo likimu. Pasirodo, jaunajam Turinui lemta atnešti mirtį ir skausmą kiekvienam, kurį jis pamils, ar kuris suteiks jam prieglobstį.

Kaip ir kitose savo knygose, Tolkinas virtuoziškai aprašo kovų ir mūšių scenas, o pagrindinio veikėjo kančios nupasakojamos taip, kad net šiurpuliukai per nugarą nubėga. Pagrindinė filosofine šio romano mintimi galima būtų pavadinti Hurino vaikų kovą su jų pačių pasididžiavimu. Šį yda pritraukia jiems vis daugiau prakeiksmų ir vis didesnis šešėlis gulasi ant jų aplinkos.

Kūrinys yra niūrus ir jame nėra nieko linksmo. Atrodo, kad ši knyga yra tarsi tamsi, drėgna ir pavojinga karalystė. Nerasite jokių užuominų apie laimingą pabaigą. Tačiau taip ilgai Tolkino gerbėjų lauktas romanas „Hurino vaikai“ leidžia dar kartą pasinerti į rašytojo pasaulį – į Viduržemės pasaulį, kur herojai kaunasi su drakonais ir kovoja su tamsiosiomis jėgomis. Šiame pasaulyje drąsa ir kilniaširdiškumas įgyja tikrąją savo vertę. Kiekvienas skaitytojas sugebės pajausti tolkiniškojo pasaulio žavesį.
Gabrielė Jadzevič
2011-06-29
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Fantastika
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2008
Vertėjas (-a): Leonas Judlevičius
Puslapių: 284
Kodas: ISBN 978-9955-38-028-3
Daugiau informacijos »
Kitos knygos recenzijos
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-07-06 22:52
Bulka
dvorfai, ne gnomai, visai jau
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-29 14:16
Arvena
Gerai Jugo sako. Kokie dar gnomai, kokie juodieji elfai, kokia dar "Viduržemė"? Ir J.R.R. Tolkinas nebuvo toks jau įžymus leitenantas - susirgęs fronte jis buvo išsiųstas gydytis, tad kokių nors ypatingų pergalių karo lauke nepasiekė. Ir nevisai tikslu sakyti, kad rašytojas manė, esą jo darbai per prasti - tiesiog jis buvo perfekcionistas, labai gilinosi į detales, todėl savo kūrinius taisydavo ir tobulindavo. Tai, kad jis nemanė, jog jo kūriniai yra per prasti puikiai iliustruoja faktai, kai Tolkinas ilgai nesutiko su leidėjų įkalbinėjimais skelti "Žiedų valdovą" į dvi dalis: jo supratimu, jei ir galėjo būti du tomai, tai vienas turėjo būti "Žiedų valdovas", kitas "Silmariljonas", ir tai, koks nepatenkintas būdavo, jei leidėjai įdėdavo nespalvotas iliustracijas (vietoj spalvotų), arba parinkdavo, jo supratimu, netinkamą viršelį. "bandydamas padaryti juos įdomius pačiam sau" - na ką žinau. Labai netinkamai suformuluotas teiginys. Tolkienas rašė ne tiek dėl įdomumo, tai buvo ištiso pasaulio, jo istorijos, kalbų ir mitologijos kūrimas, didelis ir kruopštus darbas. NA taip, jei jo tai būtų visai nedominę, vargu ar jis iš viso būtų rašęs, bet "ne Tolkieno lygis" ką nors bandyti, kad būtų įdomu jam pačiam - jis rašė tai, kas jam buvo įdomu, ir į šį darbą žiūrėjo labai atsakingai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-29 13:44
Jugo_Džiova
Slėpk savo tapatybę... Oi slėpk... Kai tolkienistai pamatys tuos "gnomus" ir "juoduosius elfus" tai sudraskys tave gabalais.
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas (1)
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą