Homeras, Iliada

Tiesą pasakius, nesupratau, kam ši knyga buvo parašyta. Išsamus autoriaus aiškinimas įžangoje, ką padarė su „Iliados“ tekstu, adaptuodamas jį šiuolaikiniam skaitytojui, neprideda jam garbės. „Romeo + Džiuljetos“ filmo kūrėjai privertė savo veikėjus, italų „mafiozus“, kalbėti W. Shakespeare’o kalba. J. Joyce’as, rašydamas šiuolaikinę Uliso istoriją, visiškai pakeitė jos stilių. O A. Baricco paėmė „Iliadą“ ir skrupulingai perdarė taip, kad galėtų suprasti ir gatvėje sutiktas paauglys: „išbraukęs“ dievus, eilėdarą pakeitęs itin supaprastinta proza ir visus karo įvykius atpasakojęs pirmuoju asmeniu. Kas gi liko? Sausas, ištęstas, smulkus ir nuobodokas „kietų vyrukų“ kivirčų ir mūšių aprašymas. Iš senovės graikų – tik vardai ir ginklai, o veikėjai įtartinai panašūs vieni į kitus, nors kilmę ir žygdarbius aiškina ilgiausiais monologais. „Iliada“ be dievų – tarsi duona be tešlos, ir autorius tą pamažu supranta: nerangiai įveda neutralias gamtai atstovaujančias dievybes. Tai, kad narsūs kovotojai, užuot kalbėję metaforomis, ima keiktis, o ilsėdamiesi po mūšių entuziastingai kalba apie ilgesį šeimai, paverčia tekstą Holivudo filmo scenarijumi. O Elenai įrodinėjant, kad Hektoras buvo jos geriausias draugas, imi abejoti, ar A. Baricco bent pajėgia įsivaizduoti senovės graikų mąstymo būdą.

Tekstą sudaro trumpi skirtingų veikėjų monologai, kuriuose jie pasimėgaudami aprašinėja kruvinų kovų smulkmenas ir postringauja apie meilę tėvynei. Vis dažniau, tarsi pats netikėdamas pasakojimo įtaigumu, autorius priverčia juos klausti pašnekovo: „Supranti?“ „Sukramtyta“ karo istorija atrodo kaip kompiuterio žaidimo aprašymas, bet ir toks tekstas reikalauja tam tikro stiliaus, todėl bandoma mėgdžioti reklamos estetiką: šiek tiek poetiškumo, šiek tiek madingų frazių („atsispirti pagundai“, p. 109, „laimėtojo vardas“, p. 129), ir – veikėjų žinojimas, kaip klostysis įvykiai. Jie net žino, kad šis karas įeis į žmonijos istoriją. Galiausiai vietoj epilogo adaptuotojas vėl ima aiškinti nesusipratusiesiems, kas gi toje jo knygoje vyko ir kodėl apie tai reikia rašyti. Šiame aiškinime kelis kartus minima geometrija: būtent taip jis ir suvokė „Iliadą“. Taip pat suvokė, kad Europoje itin madinga kildinti save iš senovės graikų ir demonstruoti jų kultūros bei istorijos išmanymą. O tada parašė šią „šperą“ studentams.