Gyvenimo atšvaitai

Poetiškai parašyta atminimų knyga. Kokybės požiūriu daug nelygumų, kurie atsiranda dėl to, kad tekstiniai autorės žodžiai yra kur kas lyriškesni už eiliuotuosius, kuriuos rašė ne autorė, o kiti kurso draugai. Gal kiek daugokai įdėta ir Lietuvos poetų eilių, kurios, tenka taip pat pripažinti, ne visada yra lyriškesnės ir daugiau pasakančios už autorės prozinį tekstą. Taip atsitiko todėl, kad Birutė Štuikytė – Kunevičienė visą knygos medžiagą, matyti, ilgai nešiojo savo jautrioje širdyje, kol ji pagaliau gerai sukomponuotais ir skambiais tekstais išsiliejo rimtame kūrinyje ir tapo visiems prieinamu dalyku. Tai originali knyga, joje užtektinai ir džiaugsmo, ir liūdesio, ir tikro pokario gyvenimo kasdienybės. Taip pirmąjį savo leidinį parašyti galėtų nedaug kas ir tenka pripažinti, kad autorei nestokoja talento tiek atrenkant charakteringus faktus, tiek rašant apie juos, tiek darant apibendrinimus. Knyga, be to, yra reikšminga ir memuaristiniu požiūriu, nes atspindi pokario lietuviškųjų šeimų gyvenimo peripetijas, sunkius tėvų ir vaikų kryžiaus kelius einant į šviesą, kuriant geresnį gyvenimą.

Prisiminti knygoje ir švelniu taktišku žodžiu nutapyti ne tik auditorijose sutikti kurso draugai, bet ir iškilesni dėstytojai, tarp kurių ryškiausiai matyti tėviška fakulteto dekano K. Jasiūno, prof. V. Ruokio ir kitos figūros. Kartu paminėta ir tai, kas, rimtai vertinant studijas aukštojoje mokykloje, buvo prėska, supuvę, netoleruotina.

Knyga parašyta gyvu, jeigu įmanoma taip pasakyti, šokinėjančiu stiliumi, įvykiai pinami vienas po kito, nenuslysta į gilią psichologinę ar kitokio pobūdžio analislitiką. Iš studentų gyvenimo pateikiama nemažai anekdotiško pobūdžio epizodų, ir dėl to tekstas, jį skaitant, dvelkia gyvu pasauliu, tikrais tėvų ir vaikų rūpesčiais.

Įdomiai ir netrafaretiškai aprašytas giminės medis, jo šakų ir šakelių augimas ir žydėjimas, brendimas, galiausiai ir vaisių skynimas. Poetiškai išryškinti ir aptarti medžių pasaulio atspindžiai žmonių likimuose, o ir pačių žmonių, kaip lietuviškų medžių „žaliasis pasaulis“, kuris puošia mūsų žemę, teikia mums pavėsį, suteikia jėgų gyventi.

Birutė Štuikytė – Kunevičienė – nuoširdi, veikli, ieškanti, nerimstanti, nuoširdumu ir energija sugebanti pralaužti užtvaras, įveikti sunkumus. Palaistytas jos sumanumu ir kūrybiškumu žaliuoja ne tik giminės, bet ir mokslo draugų medis, o gal teisingiau ir visas, gražiai išpuoselėtas ir prižiūrėtas parkas ar sodas. Nedaug Lietuvoje terasime žmonių, kurie apie savo gimines ir draugus būtų parašę tokią nuoširdžią, tikrą ir mielą knygą, kaip tai padarė „Gyvenimo atšvaitų“ autorė.