Gyvenimas – tai didelis stebuklas

Tai antroji gerb. B. Štuikytės atminimų, interpretacijų, apžvalgų, analizių ir įvykių bei žmonių aprašymų ir vertinimų knyga. Jos nupasakoti ir apibrėžti neįmanoma, nes joje tiek daug žmonių ir įvykių, apmąstymų ir vertinimų, kad tai darydamas be jokios abejonės susipainiočiau, pasimesčiau ir „galą gaučiau“. Jeigu jau tokioje keblioje padėtyje atsiduria recenzentas, tai galima įsivaizduoti, kaip nelengva tokią knygą buvo parašyti. Parašyti ir nepasikartoti!

Rašymo forma spontaniška, dienoraštinė, rašytojos mintis juda nevaržomai, tarsi nuotaikos vėjui pūstelėjus. Liejasi prozinės ir poetinės kalbos įvaizdžiais, savais ir paimtais iš perskaitytų knygų. Rašant remiamasi ekonominiais, statistiniais, vadybiniais, psichologiniais, istoriniais, etnografiniais, teologiniais samprotavimais ir interpretacijomis bei visokiomis kitokiomis tiesomis, kurios įmanomos tik gyvenant ir bendradarbiaujant su artimais ir tolimesniais žmonėmis, giminėmis, draugais, kaimynais. Autorė savo rašymo stilių pavadino „lyrine proza“. Tikriausiai toks ir yra teisingas pavadinimas. Kažkada skaičiau Rasulo Gamzatovo knygą „Mano Dagestanas“. Jo kūrinys parašytas panašiu stiliumi ir, kai užsimezgė kalba – kas tai per knyga esanti, rašytojas – poetas atsakė: visai nesvarbu, koks ten stilius ir žanras, reikia žiūrėti, kas ir kaip yra parašyta. Teisingi žodžiai, pritariu jiems ir ypač tuomet, kai perskaičiau gerb. B. Štuikytės knygą.

Kartu negaliu nepaminėti ir to fakto, kad skaitytojui būtų maloniau, jei būtų įmanoma kaip nors griežčiau suskirstyti ar sugrupuoti, gal būt išskirti atskirus teksto gabalus, kurie yra vienodesni, sakysime, sudaro giminės, sutiktų draugų, mokytų studentų ir t.t. aprašus. Bet kiek pamąstęs, vėl lyg ir pabūgau šios savo siūlomos minties – kažin ar toks pageidavimas įvykdomas, ar jis nepažeistų viso kūrinio struktūros, pačios rašymo manieros?

O dabar keletas žodžių apie knygos turinį. Perskaitęs ir atidžiau pamąstęs, pajutau, kad jis taip pat nenusakomas ir neaprašomas. Ką knygos gale pateikia autorė, turiniu pavadinti galima labai sąlyginai, nes vadinamieji lyriniai nukrypimai ir interpretacijos rašant yra išaugę ir išsiplėtę iki tokių apimčių, kad gali virsti to turinio atskiromis dalimis ar net skyreliais. Taigi ir gimė galvoje dar viena mintis – gal būtų tikslinga viską palikti, kaip yra, o tik kiekvienai naujai minčiai suteikti neryškų, neišskirtinį, bet vis dėlto pavadinimą. Esu matęs tokių knygų, jos atrodo gana patraukliai.

Grįžkime prie turinio, prie to, kas knygoje pateikiama. Pati pradžia pašvęsta Kėdainių kraštui ir pirmosios knygos vertinimo dalykams (recenzijoms ir t.t.). Nejučia visas veiksmas persikelia į giminaičių „mišką“ – seneliai, dabartinė karta, anūkai. (Žodį „miškas“ pavartojau ne šiaip sau, o todėl, kad aprašant žmones, jiems pagal Druidų horoskopą autorė suteikia medžių vardus.) Pateikiamos tėvo, motinos ir t.t. linijos, šakos ir šakelės. Gana detalūs aprašymai. Skaitydamas galvojau – koks milžiniškas kalnas įveiktas surenkant tiek medžiagos su datomis, vardais, vertinimais ir visu kitu. Ir taip, beskaitydami apie tuos dalykus, atsikasame į 160 puslapį. Toliau subtilus žiupsnelis iš autorės šeimos gyvenimo, kuris po keliolikos puslapių persilieja į „mintis apie sudėtingą laikmetį“ ir aprašymus, skirtus senajam Vilniui. Jau atplaukėme į 206 puslapį. Nuo čia prasideda tikrasis gyvenimas – „mokytojos“ vargai, rūpesčiai ir džiaugsmai Lietuvos Veterinarijos akademijoje, Lietuvos žemės ūkio universitete, aprašant sutiktus dėstytojus, studentus, su jais susijusius ir autorės patirtus įvykius. Kartu atsiranda aliuzijų į aukštojoje mokykloje sutiktus kurso draugus, kitus artimesnius žmones ir giminaičius. Nemažai vietos knygoje skirta ir aprašant buvusius ir dabartinius Apuolės gatvės kaimynus. Taip pat su medžiais ir jų šakomis. Knyga užbaigiama prisiminimais apie tėvus ir „veiksniais, veikiančiais žmogaus emocijas“ bei samprotavimais apie „lyrinę prozą“.

Štai toks apytikriai nusakant yra knygos turinio kaleidoskopas. Šioje vietoje turiu pridurti (iš mano pateikto aprašymo gali susidaryti klaidingas vaizdas), kad viską į vieną visumą riša žmogaus emocinis pasaulis, kuris tarsi kokia nenusakomos kilmės ir gyvu jausmu virpanti šviesa apima ir sutalpina savyje viską – įvykius, žmones, supantį pasaulį, vertina, skelbia išvadas. Iš šalies žiūrint, gal būt kartais labai kategoriškas, nepripažįstančias kitų požiūrių, bet čia nieko nepakeisi, kiekvienas mes turime skirtingumų ir savotiškumų ir, kaip teisingai sakoma, dėl skonio juk nesiginčijama.

Atidžiau pažvelgęs į knygos struktūrą, įvertinęs jos emocinį krūvį, prasitarsiu, kad ją skaitydamas tarsi susitikau dvidešimtojo amžiaus pabaigos žmogų, kuris nieko nedailindamas, dėl visko pergyvendamas vaizdžiai papasakojo savo šeimos, savo draugų, kaimynų ir pažįstamų žmonių gyvenimo istorijas. Gražiai papasakojo, nenuobodžiai, degdamas nekantrumu, nesulaikydamas ir neslėpdamas jį užplūdusių jausmų, švytėdamas tolerancija ir žmoniškumu.

Ir dar keletas nedidelių pastebėjimų:
– 97 p. – puiki filosofija apie gyvenimo kelią;
– 160 p. – kaip neįtikėtinai graudi ir šviesi pasaka. Tiesiog jausminė iškrova, kurią sunku suvokti ir pagauti ne tik protu, bet ir širdimi. Tai impresionistinis paveikslas, kuris veikia spalvomis, vaizdais, išgyvenimais. Štai toks yra žmonių gyvenimas, kurio niekada nematai ir nejunti. Ir jis plaukia neapibrėžtojo laiko vaga, ir neša įvykius ir žmones...;
– 168 p. – „Netinkami, iškreipti santykiai tarp žmonių susiformuoja tada, kai nutrūksta ryšys su Dievu. Blogų darbų Dievas nelaimina ir nelaimins.“ Kokia puiki ir išsami mintis.
– 195 p. – labai vykusiai aprašyta 1920 – 1940 m. žemės reforma, teisingai išaukštintas jos vykdytojas, nepalenkiamasis ir teisingasis dvasiškis – Mykolas Krupavičius;
– 393 p.– gražūs prisiminimai apie docento K. Jasiūno (1908 – 1987) darbą;
– yra knygoje ir daugiau vietų, kurios nuskaidrina nuotaiką, sukelia pelnytą pagarbą autorei, dvelkia giliais ir prasmingais apmąstymais, pažinto ir branginamo gyvenimo filosofine mintimi.
Turbūt neįmanoma parašyti tokios apimties knygos, ypač filosofinio pobūdžio ir visiems įtikti. Dėl skonio, žinoma, nesiginčijama, bet nemanau, kad nebūtų teisinga praeiti pro šalį to, ką aš pastebėjau nepriimtino.
– 171 p. – abejoju, ar alkoholizmas pas mus išplito dėl paskutinės žemės ūkio reformos. Jo šaknys nueina į kolektyvinio darbo sluoksnius, kuriuos gerai maitindavo vagystės ir tinginiavimas;
– 323 p. – „Ne nuosavybės formoje glūdi žemės ūkio gamybos rodiklių ir pasisekimų esmė.“ Bet juk negalima neigti baudžiavos panaikinimo reikšmės, kaip ir prievartinio darbo (kolchozinių) pančių nutraukimo reikšmės spartesniam gamybos vystymuisi. Atskiri pavyzdžiai čia nieko neįrodo;
– yra redakcinio pobūdžio netikslumų: 215 p. – „Pilnai supratome mes vienas kitą“, 217 p. – „Dūšioje – geras žmogus“, „Vyrai ekonomikoje buvo pakaustyti“, 182 p. – „...užsiiminėjo disko metimu, trumpų distancijų bėgimu“, 345 p. – „Auksė tvirta savo sprendimuose“. Panašių nelietuviškų išsireiškimų yra ir daugiau.

Baigdamas patvirtinsiu – gerb. B. Štuikytė parašė svarų, įdomų, emocingą, prasmingą, daugiaplanį veikalą ir daug kas jį skaitydamas suras naujų, iki tol negirdėtų dalykų ir ne vieną jų pasiims kaip netikėtą, gerą ir naudingą atradimą, kad pritaikytų jį sau, savo giminaičiams ir draugams, kad tuo būdu, giminės susitikimai ir suvažiavimai darytųsi prasmingesni, būtų labiau susieti su mūsų krašto kultūrinėmis ištakomis ir tradicijomis.