Gyvenimas kaip ilgesys

Šis romanas dailus kaip pasaka su laiminga pabaiga. O štai pradžia originali: du išsilavinę ir ypač dori lietuviai - vietinė Salvija ir išeivis Viltautas - susipažįsta prie televizijos bokšto iškart po 1991 metų sausio 13-osios įvykių, išvydę, kaip rusų kareivis nušauna katiną, ir pasišovę palaidoti niekuo dėtą gyvūnėlį.

Kūrinys naudingas bent dviem požiūriais: laimingų meilės istorijų mėgėjai neabejotinai patirs malonių išgyvenimų, o pamiršusieji Lietuvos Atgimimo laikus galės juos prisiminti, studijuodami čia pateiktus nuogutėlius naujausios istorijos faktus. Kita vertus, realistai su šiuo kūriniu nelabai ką galėtų nuveikti. Ir nors teigiama, kad „nostalgiją reikia palikti poezijai, prozoje turi būti brandžios mintys“, šios knygos brandžių minčių pertekliumi neapkaltinsi. Pvz., Salvija ir Viltautas, kaip tikri 1991-ųjų įsimylėjėliai, aptaria Lietuvos politikos ir ūkio perspektyvas. Viltautas teigia, kad „turėtų cirkuliuoti ir senieji litai, kuriuos žmonės išsaugojo“. Hm.