Gydymas Šopenhaueriu

Mirtis yra natūrali kiekvieno gyvenimo dalis. Tik gimę, pradedame mirti, tad tiesiog „kvaila“ bijoti to, kas jau prasidėjo, kas neišvengiamai įvyks. Tokiais iš pirmo žvilgsnio baugiais teiginiais ir temomis, kurių paprastai kasdienėse diskusijose vengiame, mus pasitinka vienas populiariausių šiuolaikinės psichoterapijos atstovų Irvin D. Yalom. Labai įtraukiantis profesionalus veikalas, kurį galima būtų laikyti psichoterapijos pradžiamoksliu su giliom filosofinėm įžvalgom.

Romanas nuo pat pradžių intriguoja ir jau pirmuose knygos skyriuose atskleidžiama tragiška tiesa, vienas pagrindinių knygos herojų, psichoterapeutas Julius sužino, kad gyventi jam liko „geri metai“. Kaip gyventi toliau, kai žinai, kad tavo laikas tiksliai apskaičiuotas? Julius randa sprendimą – gyventi taip, kaip gyveno iki šiol, įmanomai pilnavertį gyvenimą ir neapsiriboti priskiriant save „mirtininkų“ bendruomenei. Julius toliau dirba savo mylimą darbą, padeda žmonėms, vadovauja psichoterapijos grupei. Romane atskleidžiama nedaug detalių, kaip Julius susitaiko su liga, kaip įveikia baimes. Labai epizodiškai pasirodo melancholiški psichoterapeuto apmąstymai dėl jo gyvenimo prasmingumo, atskleidžiamos baimės („prabudau trečią nakties“), nusakomos silpstančios sveikatos detalės; tik iš konteksto supranti, kaip svarbu mirštančiam žmogui artimųjų palaikymas, veiksmų kryptingumas. Nors autorius nesikoncentruoja į mirties baimės įveikimo proceso detales, bet visas romano veiksmas vienaip ar kitaip sukasi apie artėjančią mirtį, tokiu neįkyriu ir neslegiančiu būdu – perteikiamos pagrindinės knygos mintys.

Julius ir jo santykis su liga yra viena romano siužetinių linijų. Kur kas išsamiau knygoje, per darbo psichoterapijos grupėje užsiėmimus, nagrinėjami tarpasmeniniai žmonių santykiai, problemos. Bene kiekviena diskusija yra lydima žymiausių filosofų – Platono, Sokrato, Nyčės, Šopenhauerio apmąstymais ir mintimis. Pastarajam romane skiriamas ypatingas dėmesys, kadangi Šopenhauerio filosofija „padėjo“ išgyti buvusiam Juliaus pacientui Filipui, kuriam Juliaus taikyti gydymo metodai nepadėjo. Filipo išgijimas vadovaujantis filosofija buvo tik sąlyginis – jis atsikratė jį varginusios seksualinės priklausomybės, bet puolė į kitą kraštutinumą – pasinėrė į filosofo pasaulį, apleisdamas tokį svarbų socialinį gyvenimą.

Knygoje netgi galima įžvelgti paralelę tarp Šopenhauerio ir Filipo gyvenimo istorijų. Jų abiejų tėvai buvo linkę į depresiją ir galiausiai nusižudė; su motinom santykiai buvo labai sudėtingi ir šalti, o paskutinius dvidešimt metų nebuvo jokių santykių; tiek Filipas, tiek Šopenhaueris buvo be galo komplikuotos, atsiskyrusios, vienišos, aplinkinių nesuprastos ir atstumtos, bet neeilinių gabumų, genialios asmenybės. Daugelis XIX a. Filosofo minčių pateikiamos kaip objektyvi tiesa, tačiau knygos pabaigoje autorius palieka Šopenhauerį XIX a. – vis tokį pat vieniša, atstumtą, gal kiek sušvelnėjusį ir sulaukusį pripažinimo, bet nelaimingą.Tuo tarpu Filipas žengia toliau, jis pasikeičia. Įrodydamas šiuolaikinės psichoterapijos galią ir filosofo minčių ribotumą, Irvin leidžia Filipui atsiskleisti; grupės palaikomas ir padedamas jis prabyla apie savo jausmus ir baimes. Knygoje neteigiama, kad toks atsivėrimas leidžia nusimesti sunkią naštą ir, kad gyvenimas nušvinta, bet nuoširdus bendravimas, savo jausmų išreiškimas padeda geriau suprasti save, o tuo pačiu leidžia įtvirtinti savo pozicijas visuomenėje kaip socialiniam individui.

Romano pabaiga kiek netikėta ir sudaro neišbaigtumo įspūdį – Julius miršta taip ir neatėjęs į paskutinį grupės susitikimą. Nors jo tikslai pasiekti – kiekvienam grupės nariui daug padėta; netikėtas Juliaus išėjimas tarsi pabrėžia, akcentuoja gyvenimo laikinumo faktorių – niekada negali būti tikras, kada išmuš tavo paskutinė valanda, todėl maksimaliai intensyviai gyventi reikia nuolat, „priešpaskutiniame susitikime“, nelaukiant pabaigos. Niūrias mintis po Juliaus mirties pakeičia tam tikras istorijos epilogas – Filipas su kitu grupės nariu suburia savo psichoterapijos grupę, kurioje Filipas atlieka filosofinio konsultanto vaidmenį.

Stipri knyga, įdomus kūrinys, kuriame autorius į tokias populiarias literatūroje temas kaip mirtis, žmonių tarpasmeniniai santykiai ir kasdienės problemos sugeba pažvelgti naujai ir netikėtai – per psichoterapijos ir filosofijos prizmę.