Gulbės trimitas

E. B. White (1899-1975) „Stiuarto Litlio” ir „Šarlotės voratinklio” autorius, 1970-aisiais metais apdovanotas Laura Ingalls Wilder premija, 1973-aisiais metais William Alen White premija ir Sequoyah vaikų knygos premija, rašo knygą apie nebylį genijų gulbiuką, vardu Lujis. Taip, tai tas pats autorius, kuris sukūrė gana įdomų ir liūdnai patrauklų peliuką Stiuartą Litlį (pamenat tokį animacinį serialą spalvintą niūriom spalvom?). Geriau jau jis ir toliau rašytų apie tą personažą (kuris ir charizmatiškas ir šiaip turintis stilių), nes gulbė, kuri išmoksta rašyti kreida ant lentos žmonių kalba ir dar pūsti trimitą... Netikiu, kad vienuolikamečius gali sužavėti ar tuo labiau įtikinti tokia knyga.

Na gerai, ant šios knygos viršelio rašoma: „Turbūt nėra kito tokio rašytojo, kurio knyga būtų sutikta su tokiu dėmesiu. Tai retas ir nuostabus pasakojimas, kur taip meistriškai derinamas laukinės gamtos grožis ir laki fantazija. Čia apstu gražių vaizdų, nuostabiai šiltų ir jautrių, beje, šįkart liūdesio nenuspalvintų santykių. Iš to nesunku atpažinti, kad čia „Šarlotės voratinklio“ autorius“ (Virginia Haviland).

Puikiai įsivaizduoju, kaip rašomos „visai ne asmeninėmis simpatijomis paremtos nuomonės“ ant ketvirtojo knygų viršelio. Atleiskite, juokinga man. Suprantu, vaikams reikia knygų apie gamtą, mokančių mylėti paukščius ir kitus gyvūnus (ir tikrai yra knygų, kurios užburia ir negali nuo jų atsiplėšti), bet jeigu man būtų vienuolika ir tėveliai būtų davę perskaityti šią knygutę – aš nebūčiau patikėjusi, kad jie rimtai. Tuo labiau, jog vertėjas tikriausiai ilgai nesivargino versdamas šį kūrinį – sakinių struktūra siaubinga, daug kur vertimas pažodinis, formuluotės tinkamos penkiamečiams. Atrodo, lyg knyga būtų versta vien todėl, kad labai jau populiarus anglų tarpe tas E.B. White. Manęs jis nepapirko savo pasakojimu. Išbandykit šią knygą su savo vaikais ir būtinai man praneškit savo ir jų įspūdžius. Nekantriai lauksiu.