Gulbė

Islandų rašytojo Gudbergur’o Bergsson’o (kai kur – Gušbergur Bergsson, g. 1932) 1991-aisiais metais parašyta ir Reikjavike išleista knyga kerinčiu pavadinimu – “Gulbė” – Lietuvos skaitytojų rankas pasiekė tik 2001-aisiais, leidimą parėmus Islandų literatūros rėmimo fondui. Kodėl per ištisą dešimtmetį ji nebuvo išversta, sunku pasakyti – juk tai kūrinys, leidžiantis maksimaliai susipažinti su Islandijos kaimo (ir ne tik!) gamta, jos subtilybėmis, pajusti ją, žvelgti į supančią aplinką tiek paauglės mergaitės, tiek savo akimis. Jau vien Islandijos, kaip šalies – salos, geografinė padėtis byloja apie tai, kad aplinka ten visiškai kitokia – paslaptinga, savita ir kerinti. Bet ne tai sudaro esmę. Rašytojo sugebėjimas visą tą savitumą perteikti pasitelkiant begalę įmantrių metaforų, paralelių, epitetų, palyginimų tiesiog priverčia skaitytoją tapti įvykių stebėtoju, net veikėju, čia jaučiančiu po kojomis žliugsinčią kemsynę, čia žygiuojančiu žvyrduobe, čia stebinčiu kalnų ežerą juntamas nuo pat pirmųjų kūrinio eilučių, ir tai neišvengiamai paverčia skaitantįjį įvykių dalimi. Kūrinys įtraukia į savo erdvę ir nebeleidžia ištrūkti.

Tiesa, ši knyga – ne gamtos aprašymas, tačiau kiekviename epizode, fragmente, kurių yra 23, greta veiksmo sūkurio lygiagrečią reikšmę turi gamtos peizažai, regėjimai, lytėjimai, žodžiu, jutimai…

Koks gi tas veiksmas? Devynerių metų mergaitė, kuri visame romane taip ir tevadinama, už vagiliavimą iš parduotuvių Reikjavike (Islandijos sostinėje, ji ten gyveno su tėvais) išsiunčiama į kaimą visai vasarai. Ne pas senelę ar gimines. Pas visiškai svetimus žmones, ūkininkus, ir ne atostogauti, o dirbti. Čia ji iš arti pamato arklį, išmoksta jodinėti… Naujoje aplinkoje ir visiškai nemiestietiškoje gamtoje pabunda nauji, netikėti jausmai, iškyla įspūdingi regėjimai, ją dažnai kamuoja egzistenciniai potyriai.

Nors daugiausia stebima devynmetės mergaitės akimis, tačiau romano prasmingumui ne mažiau reikšmingos ūkininkų samdinio, gyvenančio viename kambaryje su mergaite, dienoraščio ar pokalbių su mergaite mintys. Tai – jaunuolio, išgyvenančio egzistencines krizes, savotiškas pasaulio suvokimas, pateikiamas jaunai mergaitei jai suprantama forma, ir būtent ta forma kelia žavesį.
Trečiasis svarbus asmuo – ūkininkų duktė. Joje tarsi persipynusios kaimo ir miesto gyvenimo tradicijų nuostatos, o vieną dieną jos atostogas po mokslų pas tėvus sudrumsčia netikėtas nėštumas…

Duktė – kone problematiškiausia romano veikėja.
Per tris vasaros mėnesius jaunoji sostinės gyventoja patiria daug. Jos mintyse susipina realybė ir absurdas, išnyksta riba tarp realybės ir sapno, tarp saulėlydžio ir saulėtekio, jos vidus tampa išore, išorė – vidumi…

Pats dėstymas iš pirmo žvilgsnio atrodo itin fragmentiškas, tačiau be šio bruožo kuo toliau skaitant, tuo sunkiau įsivaizduoti kitaip išdėstytą būtent šį kūrinį. Taip, visi fragmentai atskiri, tačiau kartu lyg ir be galo susiję, o kai kurie ne visada spėjami pajausti.

Nors knygos nugarėlėje teigiama, jog knyga yra apie paauglės mergaitės egzistencinius potyrius, manau, jog ne mažiau svarbesnę vietą užima gamtos aprašymas – mane knyga įtraukė būtent išraiškingomis metaforomis ir palyginimais, ir ją ryte surijau per pusdienį.

Realybės ir absurdo, vidinio ir išorinio pasaulių susiliejimas iškelia pasąmonėn įvairiausius regėjimus paslaptingosios Islandijos gamtos fone.

Tai – romanas, kurio pagrindinę mintį sunku nusakyti, ji – kiekvienam individuali. Kažin, ar pavadintas jis taip tik todėl, kad mergaitei, vasarai baigiantis, slapčia kopiant nuo kalno, iš kalnų ežero išnyra sniego baltumo gulbė, ir, regis, rodo jai kelią į šviesesnį pasaulį?...