Gražūs

„Gražūs“ yra Skoto Vesterfildo knygos „Bjaurūs“ tęsinys.

Jei neskaitėte pirmosios dalies („Bjaurūs“), ši apžvalga jums sukels sąmyšį. Tad verčiau pirma perskaitykite ją, o tada grįžkite...arba galite tęsti, jūsų teisė rinktis.

Taigi, Talė Jangblad buvo paversta gražuole vien tam, kad galėtų išbandyti Dūmų (žmonių, kurie paspruko nuo transformacijos, tad dabar gyvena slėpdamiesi miškuose) pagamintus vaistus, sukurtus išgydyti gražiųjų perplautas smegenis.

Matote, „gražūs“ yra tiesiog buki žmonės, paversti tuo, kuo juos nori matyti Valdžia. Be didesnių apmąstymų jie elgiasi būtent taip, kaip jiems sakoma. Tai yra tobulų žmonių pavyzdžiai: jie niekad nesipriešina, jie niekad nesiginčija...jie visuomet tobuli. Kaip Stepfordo žmonos.

Valdžia jų smegenyse implantavo mikroschemą, kuri ir pavertė juos tokiais.

Talė paaukojo save Ypatingiesiems (tiems, kurie dirba Valdžiai), idant galėtų išbandyti vaistus ir raportuoti Dūmams, ar jie veikia, ar galbūt sukelia problemų.

Šis žygdarbis, pasirodo, nėra toks jau paprastas. Dabar, kai Talė yra graži, toks pat yra ir jos protas. Ji beveik viską pamiršta apie Dūmų jai paskirtą užduotį. Ji susipažino su nauju vaikinu, pamiršo viską apie Deividą (vaikiną iš Dūmų, kurį buvo įsimylėjusi pirmajame romane). O tada vieną dieną Dūmai įsiveržia į Gražiųjų vakarėlį ir perduoda jai žinutę.

Žinutės dėka Talė ir jos naujas vaikinas galiausiai imasi aiškintis, ką tas raštelis reiškia. Perkandę kelias užuominas, jie aptinka 2 piliules. Vaistai nuo grožio! Pagaliau!

Jie abu išgeria po tabletę ir nuo čia istorijoje prasideda veiksmas. Iki tol knyga buvo nuobodi ir vertė žiovauti, tačiau ši dalis pakėlė ją į viršūnes.

Išgėrus „gydomąsias“ tabletes, Talės protas atsigauna ir ji vėl prisimena savo tikslą. Dabar būtina pranešti Dūmams, kad vaistai saugūs ir kad galima pradėti juos dalinti visiems gražiesiems bei išgydyti juos nuo jų praplautų smegenų.

Tačiau yra viena problema: Talės vaikinui Zaniui vis prasideda siaubingi galvos skausmai, tad jie svarsto, ar galėjo juos sukelti vaistai. Dabar jie dviese turi pasprukti iš Gražiųjų miesto, susirasti Dūmus ir padėti Zaniui bei pranešti jiems, kad vaistai veikia, tačiau sukelia galvos skausmus. Tuo tarpu Talė jaučiasi puikiai, ji kunkuliuoja energija (šis žodis knygoje vartojamas gerokai per dažnai norint apibūdinti normalią, grožio nepaveiktą būseną).

Pasirodo, pasprukti nėra taip jau lengva. Viskas Gražiųjų mieste turi akis. Gatvės lempos, skraidančios mašinos, lentos su panašiomis į GPS sistemomis, o ką jau kalbėti apie tai, jog Talė ir Zanis tapo tokia rakštimi Gražiajame mieste, jog Ypatingųjų aplinkybių skyrius jiems uždėjo apyrankes, kuriose įdiegta sekimo sistema. Tad pabėgti reiškia atsikratyti šių apyrankių ir pasišalinti nepastebėtiems.

Vėlgi tai pasirodo ne tokia jau paprasta užduotis, ypač stebint, kaip Talę traukia draugas, kai ji viską mato savomis akimis.

Štai čia man kyla pirmasis neaiškumas. Knygoje pagrindinis veiksmas sukasi apie Talės sugrįžimą pas Dūmus. O gal turėčiau sakyti, Naujuosius Dūmus. Vienaip ar kitaip, tas pats buvo ir pirmojoje knygoje „Bjaurūs“. Su savo sklandančiąja lenta ji ir vėl turi susirasti Dūmus. Tik šį kartą ji praranda sklandymo lentą, dėl ko jos kelionė prailgėja.

Laukinėje gamtoje Talė atsiskiria nuo Zanio ir kelių kitų gražiųjų, kurie prisijungė taip pat norėdami pasprukti iš Gražiojo miesto. Dabar ji vienui viena susiduria su sunkumais, tarp kurių – gentis, mananti, jog Talė yra Deivė.

Po teisybei aš nesuprantu, kam ši dalis čia buvo reikalinga. Na, šiek tiek prasmės tame buvo, kažkas panašaus į žmonių eksperimentus su Gvinėjos kiaulėmis ir visa tai buvo suplakta į vieną kokteilį.

Labai nusivyliau šia knyga. Nebuvo atsakyta į jokius klausimus, kilusius pirmojoje dalyje. Talė atstūmė Deividą, nors jis ir buvo pagrindinė priežastis, dėl ko ji ėmėsi šio žygio. Aš sutrikau ir supykau, kai veiksmas vilkosi po džiungles lyg nuotykiniame pasakojime su skraidančiomis mašinomis, kai beveik tas pats vyko ir pirmojoje knygoje.

Ar Zaniui pavyks išsigydyti galvos skausmus? Ar vaistas veikia? Kodėl Talė su Deividu nebepatinka vienas kitam? Kas nutiko Deivido mamai? Kas per naujos pulsuojančios tatuiruotės, ir kodėl Šėja visa padengta jomis? Kas nutiko vaikams, kurie pernai prisijungė prie Dūmų, kodėl jie neturi jokios reikšmės šioje dalyje?

Į kai kuriuos klausimus, kilusius pirmojoje dalyje, gausite atsakymus, tačiau kai tik pamanysite, jog jums, kaip skaitytojui, bus duoti keli galutiniai atsakymai, jums bus numestas didelis taškas, taškas, taškas.

Būtent, norite sužinoti daugiau, pirkite kitą knygą. Ypatingieji...

Ramina tik mintis, jog, mano manymu, „Ypatingieji“ bus paskutinioji dalis.

Gana aišku, kas nutiks toliau, nors vargu, ar dar imsiuos skaityti trečiąją knygą. Talė buvo bjauri „Bjauriuose“, graži „Gražiuose“...
Labiausiai tikėtina, jog ji bus specialioji agentė „Ypatinguosiuose“. Iš tikrųjų tai būtų logiška.

Apibendrinimas:

Skaityti „Gražiuosius“ buvo tas pats, kas skaityti „Bjauriuosius“, tik čia žodis Gražūs buvo vartojamas žymiai dažniau. Ilgos nuotykių kupinos kelionės atgal pas Dūmus padarė knygas beveik identiškomis. Esu įsitikinusi, jog pasakojimo tęsinys taip pat bus toks pat, tik gal mūšis kažkur knygos viduryje ar pabaigoje bus kiek ilgesnis.

Dar daugiau pasivažinėjimų ant sklandančių lentų virš upių ir medžių. Tas pats. Niekas nesikeičia, tik Talės veidas ant viršelio.