Gimiau pačiu laiku: iš dienoraščių 1960–1997

Leidykla „Tyto alba“ išleido lietuvių poeto, literatūros kritiko, vertėjo Algimanto Baltakio dienoraščių knygą „Gimiau pačiu laiku“, apimančią 1960-1997 metų laikotarpį.

Pratarmėje autorius teigia, kad tikrasis šios knygos kaltininkas – poetas Vladas Braziūnas, paprašęs A. Baltakį parašyti prisiminimus jo rengiamai knygai apie Eduardą Mieželaitį. Tačiau atrinkta medžiaga „vis pampo“, apimdama bendresnį literatūrinio gyvenimo kontekstą.

Dienoraščiuose minima daugybė to meto kultūros žmonių: J. Miltinis, V. Kubilius, V. Daunys, P. Širvys, J. Vaičiūnaitė, N. Miliauskaitė ir daugelis kitų. Nors, anot knygos autoriaus, jis vengė „per didelio intymumo, tačiau dienoraštyje neišvengiamai tenka kalbėti apie asmeninius dalykus“, kurie papildo bendrą kultūrinį Lietuvos klimatą. Į dienoraščių knygą įtraukiami ir autoriui skirti E. Mieželaičio laiškai, virtę brangintinu kultūros paveldu.

Ištrauka iš knygos:

Birželio 2 d., ketvirtadienis

Vakare buvo užėjęs Miltinis – gerokai įmaukęs. Griša jį vedėsi pas save (drauge gėrė), bet, kaip jau ne kartą, savo svečią atvedė pas mane. Na, šį sykį ant Grišos negaliu pykti, nes man buvo įdomu susipažinti su šiuo tikrai talentingu žmogum. Jisai net ir pakaušęs buvo įdomus ir subtilus. Jo teatras iš tikro vienas geriausių mūsų teatrų. Visiškai nedvejodamas pernai balsavau, suteikiant jam respublikinę premiją. Buvo ir humoristinių scenų. Pvz., Griša ėmė ir pabučiavo jam ranką. Po kiek laiko Miltinis jau pats atkišo Grišai ranką. Tas pabučiavo vėl. Po kiek laiko Miltinis vėl pakartojo savo gestą. Griša suprato, kad iš jo šaipomasi ir nebenorėjo bučiuoti. Tada Miltinis paklausė: „Ar žinai, neišmanėli, kas yra ritmas? Bučiuok greičiau ranką!“ Griša vis dar nenorėjo paklusti. Tada Miltinis paaiškino: „Jei vieną sykį pabučiuosi ranką – jokio ritmo nebus. Ir iš dviejų pabučiavimų ritmo negausi. Ot jeigu pabučiuosi bent tris, o dar geriau – penkis kartus – gausis šioks toks ritmas. Bučiuok, ubage, nes pats pradėjai šitą žaidimą!“ Griša pabučiavo – ir ne vieną sykį.

Paskui Miltinis manęs paprašė padovanoti jam „Požemines upes“. Kai knygą jam įteikiau, Griša komentavo: „Matai, Juozai, ne veltui užėjom pas Baltakį, gavai knygą“. „Durniau, – atsiliepė Miltinis, – pas mus Paryžiuje sakytų taip: Miltinis padarė Baltakiui malonumą, sudarydamas jam galimybę padovanoti savo knygą geram režisieriui... Subtilumo tau trūksta, brolau!“