Gilaus mėlynumo

„Gilaus mėlynumo“ – pirmoji Dianos Paklonskaitės, laimėjusios kultūros savaitraščio „Nemunas“ skelbtą metų debiuto konkursą, knyga. Debiutas – atsakingas žingsnis: autorė išeina į viešumą. Tiesa, poetė nėra visiškai nežinoma literatūros erdvėje: jos kūrinių buvo publikuota spaudoje, 2002 metais ji debiutavo almanache „Poezijos pavasaris“.

Knygos pavadinimas – „Gilaus mėlynumo“ – eilutės iš eilėraščio „Nereikia laukti atsakymo žiemą“ (p. 40). Jei mėlyną spalvą laikysime ilgesio, skausmo, egzistencinio liūdesio, apmąstymų spalva, šis eilėraščių rinkinys pagrįstai gali vadintis „mėlynu“. Mėlynu dar ir todėl, jog ši spalva eilėraščiuose dominuoja tiesiogine žodžio prasme: mėlyna veranda, žydrasis laiškas, mėlyna žuvis, mėlynasis vilkikas ir taip toliau. Metaforiškasis mėlynumas – ilgesys. Ilgesys poetei yra svajonės, atsiminimai, saugumo troškimas, nostalgija – visa tai, ko galima ilgėtis. Galima daryti prielaidą, jog nostalgijos temai eilėse atsirasti pagrindo davė poetės asmeninė patirtis – gyvenimas Airijoje.

Pirmasis „Gilaus mėlynumo“ skyrius (iš viso jų yra trys) – „Konduktorės rytas“ – kelia mintį, jog D. Paklonskaitės eilėraščius galima sieti su poetės asmeninio gyvenimo patirtimi – konduktorės darbu Druskininkų AP. Kartais atrodo, jog autorę ir veikėją galima ramia sąžine sutapatinti – labai intymus ryšys atsiranda tarp skaitytojo, autorės ir eilėraščių moters. Per visus eilėraščius „žygiuoja“ ta pati personažė. Tai galima suvokti atkreipus dėmesį į mąstymo braižą. Pavyzdžiui, pasikartojantys motyvai, tokie kaip susisukimas į kamuoliuką („nežiūrėk taip dažnai...“, „Laiškas“, “spalį dar per anksti...“, „Sapnas“), garlaivio motyvas („labai ankstų rytą...“, „Tamsoje“, „Rugsėjo mergaitės“), o ir „gilus mėlynumas“ jaučiamas per tolygaus gilumo prizmę.

Antrajame rinkinio skyriuje „Per pūgą, temstant“ – eilėraščiai, pabrėžiantys ne tik personažės, bet ir apskritai moters jusles, nuojautas, kurios išsakomos tam tikrais simboliais, mistifikacija: „Sidabrinėj šviesoj/sidabriniuose vandenyse/išsimaudysiu...“ („Nuojauta“, p. 26), „išsiplėšiu iš tamsos ir paliečiu/ pusilgius tavo plaukus...“ („išsiplėšiu iš tamsos“, p. 33), „jau įtampa įgauna kitą spalvą: ryškesnę...“ („jau įtampa įgauna kitą spalvą...“, p. 37). Eilėraštis „Autoportretas“ (p. 34) atskleidžia personažės šiek tiek ironišką, gal net labiau vėjavaikišką santykį su aplinka: „kai manęs klausia,/ ką reiškia tavo auskarai? (...) Gerti Gražiai ir/Gyventi Gerai, – atsakau/tegu sau mano: durnė/ir pavydi“ (atkreiptinas dėmesys į aliteracinius sąskambius).

Paskutiniame knygos skyriuje „Narcizai prie upės Shannon“ kalbama apie tėvynės ilgesį. Šis skyrius yra vienas aktualiausių sociologiniu kontekstu (emigracija) bei nostalgiškiausias – skyriuje atskleidžiamas skaudus ilgesys. Jau pirmajame trečiojo skyriaus eilėraštyje „Kelyje į Longfordą“ (p. 43) subjektė į savo emigracinę padėtį žiūri prisidengus ironijos kauke: „jeigu ir skristi –/tai tik po fūros ratais“/ galvoju/ siauram ir staigiam/ kelio vingyje/ akies krašteliu gvelbdama/ airišką/ jaučių ramybę – -/poete,/ argi/ kentėjimas ne privilegija?/ argi/ angelui ne/ vis tiek?“ Subjektė savo angelu nebetiki, pasijuokiama iš topo, jog kentėjimas – tai poetų įkvėpimo šaltinis. Nusivylimas maskuoja baimę ar pašiepia emigranto dalią? Geriausia gintis nuo pavojų ir baimės – juoku?

Svetima šalis tampa savotišku vienuolynu, o tos šalies „globotinė“ – vienuole, ir vienintelis dalykas, vienijantis svetimtaučius ir vietinius, – bažnyčios varpai, kviečiantys bendrų maldų: „Šeštą valandą vakaro/ bažnyčios varpas/ primena mums/ (taip pat ir man svetimšalei)/ Dievo buvimą – – – -“ („šeštą valandą vakaro...“, p. 44). Taip išsakoma mintis, jog visus žmones, nesvarbu, kur ir kas jie būtų, vienija tik bendras jautimas to, kas sakralu. Dievą subjektė supranta kaip Gamtą, civilizaciją, patį žmogų, esantį šalia mūsų, tarp mūsų, o ne ką nors nesuprantama ir nepaaiškinama, kas yra kažkur virš mūsų. Personažei dieviškumas – tai „nenušienautos birželio pievos“, „troleibusai Vilniaus senamiestyje“, „troleibuso vairuotojas“. Būtent Airijoje rašyti eilėraščiai priartėja prie Dievo temos, kituose eilėraščiuose Dievas nefigūruoja, išskyrus eilėraštį „Laiškas“ (p. 30). „Laiške“ keliamas klausimas, kuriuo personažė nesistengia kaip nors įforminti Dievo sąvokos: „ei, ar Jūs ruošiatės Ten, ar jau/ mazgojate savo jausmus/ Begaliniam?“

„Narcizuose prie upės Shannon“ ilgesys reiškiamas laiškų rašymu („labas“, p. 47), sapnais („Sapnas“, p. 52), iliuzijom ir prisiminimais: „ir jeigu būsi mano draugas (...) tu man kalbėsi apie Afriką ir/ Prancūziją,/ aš tau/ apie Lietuvą (...) lietus lietus/ lietus už lango/ žalsva iliuzija...“ („Escabar“, p. 49). Monotoniškas „lietaus“ kartojimas – tarytum aliuzija į „esu kaltas, esu kaltas, esu kaltas“. Skyriaus eilėraščiai „aštrūs“: stiprus narcizų kvepėjimas, ryški chrizantemų spalva, lempos šviesa. Pojūčiai sustiprinami – subjektė nesijaučia svetur saugi. „Narcizuose...“ vardijama daug transporto priemonių: vilkikai, lėktuvai – tai, kas lyg ir turėtų padėti komunikuoti, tačiau savo eilėse autorė netiesiogiai kaltina šias transporto priemones, kad eilėraščių veikėja yra atskirta nuo Lietuvos („apkaltinti lėktuvus“, p. 54). „...neatleisti tėviškei, pamiršti tėviškę“ – tarytum pykdama sako eilėraščio „Dienotvarkė“ subjektė, tačiau tėviškė iš tiesų niekada negali būti pamirštama, nes „pamiršti tėviškę“ yra tas pats, kas bandyti pamiršti „žibuoklių lauką,/ gauruotą meškiuką...“, bet personažė vis tiek išreiškia viltį, jog su Airija susibičiuliauti, rasti panašumų tarp savos ir svetimos šalies, bandyti bent jau prisijaukinti pastarąją galima: „čia rožės kaip ir visur/ jei sulaukėjusios/ gali išvesti iš proto...“ („lietus ir lapai“, p. 59). Kad prisijaukinimas – natūralus gyvenimo svetur procesas, suvokiama, kai Shannon staiga pakvimpa Nemunu.

„Gilaus mėlynumo“ – tai knyga apie moterį, jos įvairią patirtį, jos jausenas ir raganiškumą. Eilėraščiuose moteris žaismingai koketuoja su gyvenimu, supindama realybę su svajonėmis („Dienotvarkė“, p. 6), taria užkalbėjimus („pelenaut pelenaut pelenaut“, p. 6, nors veiksmažodį „pelenaut“ galima gražiai susieti ir su Pelenės tematika), remiasi savo išlavinta nuojauta („Nuojauta“, p. 26) ir mato pasaulį moters akimis. Didžiausias ir reikšmingiausias eilėraščių moters išgyvenimas – nėštumas („Nėščia moteris“, p. 11). Nėštumas šiame eilėraštyje labiau sietinas ne su motinyste, o su moters, kaip visa ko davėjos, kūrėjos, visa ko prado, kaip Kosmoso ir Gamtos, prototipu: „ir pateškės/ pilnuma žvaigždžių nuolaužom (...) pilvas –/šviesi pilnatis kurioj taškosi/mano vaikai“. Kokia gi yra toji per visus eilėraščius žygiuojanti personažė? Moteris, ieškanti harmonijos, – tai išduoda pasąmoninis noras „susisukti į kamuoliuką“ – grįžti į įsčias, embriono stadiją; besiilginti: vyro, ramybės, saugumo, tėvynės. Subjektė nesijaučia laisva, ją slegia „netikęs gyvenimas“ („Rudeninės šviesos artėjimas“, p. 7), įvairios visuomeninės, darbo, šeimos pareigos, tačiau vilties išsilaisvinti ir įgyvendinti savo paprastas svajones yra: „kai aš būsiu laisva, kas rytą/ valgysiu minkštus pyragėlius/ užsigerdama kapučino kava“ („kai aš būsiu laisva...“, p. 36).

Visame eilėraščių rinkinyje vyksta dvikova tarp realybės ir svajonių, kuri iš esmės yra lygiaverčių pusių dvikova – taigi perpetuum mobile. Personažė pripažįsta, kad ne visada gyvenimas toks mielas tikrovėje, kaip svajonių sferoje, tad į svajones visą laiką stengiamasi pabėgti – per sapnus, iliuzijas, prisiminimus. Eilėraštyje „Pamišėlis“ (p. 14) ji deklaruoja savo pasirinkimą, kokį gyvenimą norėtų gyventi: „pasaka mano gyvenimas o/ kas tas gyvenimas?“ Personažė sutinka būti tarp dviejų pasaulių: realiojo ir svajonių. Kaip atsakyti, kas yra gyvenimas, kai tarp tikrovės ir iliuzijos tokia trapi riba? Juolab kad darbas Druskininkų AP irgi gali būti tik sapnas: „sapnavau keistą sapną:/ kad jau treji metai/ Druskininkų AP/ konduktore dirbu“.

Įdomi „Gilaus mėlynumo“ eilėraščių forma ir punktuacija. Dauguma atvejų skyrybos ženklų išvis nėra. Eilės sudėliotos taip, tarsi leidžiama pačiam skaitytojui nuspręsti, kur kokį skyrybos ženklą dėti. Autorė eilėse dalinasi savo patirtimis, išgyvenimais, tačiau juos leidžia skaitytojui interpretuoti, kaip jam patogiau.

Kuo novatoriškas D. Paklonskaitės eilėraščių rinkinys „Gilaus mėlynumo“ kultūros kontekste? Naujųjų emigrantų karta – savanoriai tremtiniai, kurie iš ilgesio nemielame krašte tarsi bando kompensuoti paliktos gimtosios žemės išdavystę rašydami eiles apie svetimos šalies įteiktas „geležines kurpaites“ („iškritus dėžutei su grybais...“, p. 51). Šiuo atveju ironizuoju. Poetės ilgesį galima traktuoti ir rimtai – sociopsichologiniu požiūriu: ar kam įdomi emigranto, esančio toli nuo tėvynės, vidinė būsena? D. Paklonskaitės nostalgiški eilėraščiai galėtų būti interpretuojami kaip svetimtautės, emigrantės lietuvės, kuriai visą gyvenimą buvo artimi Nemuno vandenys, dienoraštis, atskleidžiantis emigrantės savijautą svetur. Poetė galėjo parašyti puikų dienoraščio tipo prozos kūrinį, tik tą prozos kūrinį ji šįkart „sudėjo“ į eilėraščio formas.

Labiausiai vykę poetės eilėraščiai, kuriuose nepastebimai, prisidengiant rutina, pasakojama eilinės moters kasdienybės pasaka. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Dienotvarkė“ („nugriebti minutę kaip saldinį obuolį“ (...), „Nusipirkti naujus batus“, „Prisivalgyti vynuogių“) – kelių pasakų, kuriose pagrindinė veikėja – mergaitė (Pelenė, Snieguolė), ir pasakėčios motyvai. Eilėraštyje „Baimė“ (maži/ mano broliai didžiuliam/ mieste išsilakstė o temsta/ iš lėto tik paukščiai išskrido...“, p. 27) atpažįstamas pasakos „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“ motyvas, per kurį atskleidžiamas šių dienų žmogaus vienišumas. Nusisekę eilėraščiai, kuriuose itin subtiliai išsakomos nuojautos, pavyzdžiui, „Rudeninės šviesos artėjime“: „sunkiai švis, švis ilgai, stebėsiuosi/ ir žavėsiuosi tuo šviesos baugščiu/ artėjimu...“ Mažiau pavykę eilėraščiai, kuriuose sunku rasti loginę jungtį, nes, rodos, į juos kūrėja sudėjo savo vizijas, sapnus ar pernelyg daug asmeniškumo: „balta/veršelio/žvaigždė/o/ne!/tai – garlaivis/pa/lieski/o/ne!/tai – garlaivis“ („Tamsoje“, p. 16); kai kuriose eilėse pasitaiko tik poetei suvokiamas sidabrinių kaktusų motyvas: „sako: ten sidabruojantys kaktusai – /raudančių/šmėklų ašaros...“ („Vėlinės“, p. 17).

Viena vertus, Dianos Paklonskaitės poezijos rinkinys įdomus ir saikingai nuoširdus: eilėraščiai kurti su apmaudu, bet nebanaliai – tai ir skatina gilintis į juos; kita vertus, reikia pasakyti, jog poetė pasirinko rizikingą kūrybos kelią – nežinia, ar jai pavyks išlaikyti pusiausvyrą tarp visiško sentimentalumo, nejaučiant tam tikro atstumo tarp savęs ir skaitytojo, ir nuoširdžios, daugiau ar mažiau visiems suprantamos poezijos.