“Aš atsargiai liečiau savo tėvų veidus ir likimus, man atrodo, jog nemažai sužinojau ir apie save. Tai, kas slėpėsi lyg po dulkių sluoksniu, kas buvo išstumta ar prislopinta prasmę iškreipiančiom formuluotėm”.
Garsus visame pasaulyje švedų kino režisierius Ingmar Bergman knygoje „Geri ketinimai“ pasakoja apie savo tėvų – Anos ir Henriko – jaunystę, meilę, nesėkmes bei gerus ketinimus. Tačiau pasirodo, kad net ir patys kilniausi siekiai, geriausi ketinimai gali dužti kasdienybėje, kuri nublankina net ir pačius tauriausius jausmus…
Pagrindiniai knygos herojai, Ana ir Henrikas, susitinka atsitiktinai ir netrukus pamilsta vienas kitą. Tačiau skirtinga socialinė padėtis, požiūris į gyvenimą, aplinkiniai dar ilgai jiems neleidžia būti drauge. Galiausiai, manydami, kad įveikė visas kliūtis, Ana ir Henrikas laimingi glaudžiasi viens kito glėby, sukuria šeimą. Netrukus jų laimingus namus aptemdo nesutarimai, nuolatiniai barniai, abejonės. Mat Ana ir Henrikas nesugeba įveikti jų širdyse slypinčio išdidumo, kuris tik griauna ir naikina, užgožia judviejų meilę. Ar pavyks Anai ir Henrikui įveikti šį griaunantį bei giliai įsišaknijusį juose jausmą? O gal jis pirmas sunaikins jauną, mylinčią šeimą?
„Geri ketinimai“ – tai pasakojimas apie paprastus, tačiau realius žmones su savo baimėmis, džiaugsmais ir rūpesčiais. Tad skaitytojui tikrai turėtų būti lengva įsijausti į knygos turinį, pažvelgti į pasaulį knygos herojų akimis.
Knygos siužetas man pasirodė gan paprastas ir nelabai originalus, tačiau suintrigavo vien faktas, kad garsusis I. Bergman šį kartą atvirai rašo apie savo tėvus, atskleidžia net ir intymiausias jų gyvenimo akimirkas.