Gėlės Aldžernonui

Už pažinimo obuolio skonį žmogus visada moka brangiai. Turbūt galima būtų taip perfrazuoti biblinę parabolę ir laikyti ją JAV rašytojo, diplomuoto psichologo Danielo Kyzo kūrinio „Gėlės Aldžernonui“ idėja. Pasak dažnai cituojamo knygoje Platono, kūrinys pasakoja apie žmogų, „išlindusį iš urvo į paviršių, o grįžusį be akių“.

Beje, specialiai nenurodžiau pirmoje pastraipoje kūrinio žanro, mat „Gėlės Aldžernonui“ pasaulį išvydo dukart – kaip apsakymas ir romanas - ir dukart gavo apdovanojimus (1959m. - „Hugo“, o 1966m. - „Nebulą“) .

Kūrinys parašytas dienoraščio forma. Dienoraštis neįprastas, net šokiruojantis skaitytoją tuo, kad jis ne tik turiniu, bet ir sintakse, gramatika, leksika atskleidžia protiškai neįgalaus pagrindinio veikėjo Čarlio „kelionę“ iki genijaus ir atgal – tarsi kelionę greitai skriejančiu ir taip pat staigiai besileidžiančiu liftu. Įdomu stebėti, kaip vyksta šuolis nuo „pirmykščio „žmogaus iki aukšto intelekto asmenybės, kaip, deja, žmogaus emocijos „perdega“ ir jis „iš pareigos“ fiksuoja dienoraštyje, kaip vėl atvirsta į „buką mulkį“.

Kasdien vis labiau stiprėjanti Čarlio atmintis išlaisvina skaudžius prisiminimus, įaudrina emocijas ir sužadina fizinius poreikius. Čarlis ne tik pradeda rašyti be klaidų, vartoti metaforišką kalbą, skaityti daugybę knygų, bet ir pykti, nerimauti, ir mylėti. O svarbiausia, kad jis pradeda suvokti Laiką. Deja, jam skirto sąmoningo laiko smiltelės subyra į palaimingo nežinojimo tamsą per tris mėnesius.

Romanas, be abejonės, priklauso mokslinės fantastikos žanrui. Nors dabar, kai viešai kalbame apie klonavimą, įvairius smegenų „dopingus“, įdomesnės yra šalutinės šiame kūrinyje humanistinės ir socialinės problemos: Ar nenusižengiame keisdami žmogaus prigimtį? Ar gyventi „protingam“, suvokiant aplinką kritiškai, yra lengva ? Ar vis dar gėda turėti neįgalų vaiką ar draugą?

Susimąstyti verčia ir paralelė tarp žmogaus ir pelės, pavadintos žinomo anglų poeto, vardu. Liūdna paralelė, primenanti, kad į pelėkautus visuomet gali patekti ir žmogus, mokslininkų eksperimentų, valstybių politikos, gamtos stichijų įkaitas. Dažnas žmogus neranda išėjimo iš jausmų labirinto ir jaučiasi gyvenantis tarsi už lango – tik stebintis pasaulį, bet negyvenantis savo Gyvenimo (o gal tai panašu ir į spoksojimą į TV?).

Skaitydamas dienoraščio puslapius, pastebi, kad nejučiom iš teksto vėl išnyksta kableliai, tirštėja rašybos ir stiliaus klaidų. Skaudu, kad tai ne redaktoriaus, o Gamtos ir Mokslo korektūros klaidos. Taigi, „jaigu turėsite galimybe prašau padėti gėliu ant Aldžernono kapo kėme už namo“. Tai vis tiek kaip sau.