Gavėnia

„Gavėnia yra meilės istorija – neeilinė meilės istorija, atskleidžianti mums, kad visuose mūsų sunkumuose ir kančiose esame ne vieni. Esame amžinai sujungti su Jėzumi.“

Taip prasideda įžvalgus ir jaudinantis Anoinettes Bosco apmąstymas apie gavėnią – bažnytinių metų dalį, kurioje atsispindi mūsų gyvenimo etapai.

Kas iš mūsų nėra susidūręs su netektimis ir nusivylimais? Kas nėra paženklintas gilių neužgyjančių žaizdų? Kodėl taip turi būti?

„Gavėnia man pasirodė tarsi gyvenimą sudaranti mozaika. Ji mums duota tarsi dovana – keturiasdešimties dienų kelionė, kurios metu galime įsigyti gilesnį supratimą, atveriantį paslaptis, kodėl gyvenimas yra būtent toks. Gavėnios metu mums leidžiama laisvai kelti klausimus ir išreikšti savo sąmyšį tikint, kad Dievas tai supranta.“

Antoinette Bosco yra Katalikų naujienų tarnybos (Catholic News Service) Vašingtone publikacijų autorė, žurnalistė, daugybės straipsnių žurnaluose, laikraščiuose ir dvylikos knygų autorė. Ji – septynių vaikų motinam, trys iš jų yra mirę.

Niekada per daug nelaukiau ateinančios gavėnios. Suvokiau ją kaip gilaus liūdesio metą, kai krikščionys, prisimindami, kad buvo sukurti iš dulkių, turi aukoti aukas... Su tuo buvo susitaikyta, nes gavėnia mus rengė nepaprastam Velykų įvykiui – Jėzaus Prisikėlimo iš numirusių šventei.

Žodis „Velykos“, priešingai, dvelkė šviesa ir paslaptingumu. Šis žodis kilęs iš germanų kalbos žodžio „Eostre“, reiškiančio auštančią naują dieną. Jį pasirinko ankstyvieji krikščionys, nes brėkštanti naujos dienos šviesa simbolizavo iš numirusių prisikeliantį Jėzų. Pats žodis nepaprastai stipriai išreiškė viltį, jog Dievo sukurtas pasaulis yra laisvas tam, kad žmonės šioje žemėje galėtų siekti „išsigelbėjimo“ ir „prisikėlimo“ naujam ir laisvam gyvenimui.

Šiame kelyje neišvengsime sunkių išbandymų ir skausmo – taip susidursime su gavėnia. Be skausmo nėra atgimimo, be mirties nėra prisikėlimo – Velykų.

Galbūt nuskambės dramatiškai, bet kieno gyvenimas nepalytėtas liūdesio? Pagalvokite apie ligos pakirstą vaiką, nekaltą žmogų, tapusį politinių holokaustų ar kruvinų karų auka, senstančius tėvus, sunkiu gyvenimo etapu ištikusią depresiją, darbo netekimą, santykių žlugimą, tikėjimo praradimą, idealų, tyrumo, vilčių ir svajonių mirtį.

Kodėl taip yra? Kodėl turime kentėti gavėnias ir didžiuosius penktadienius? Kodėl viskas negali būti paprasčiau?

Nežinau. Jei žinočiau atsakymą, būčiau didžiausias pasaulio išminčius. Turime gilintis į mūsų tradicijas, tokias kaip Velykos, nes tokiuose įvykiuose slypi gyvenimo paslaptys.

Esame žmonės, todėl dažniausiai ne viską aiškiai suprantame. Bandome suvokti skausmo paslaptis, bet, neturėdami galinčio mums pagelbėti amžinybės vaizdo, kas kartą suklumpame. Nemalonios, apmaudžios, liūdnos, žalojančios ir tragiškos patirtys yra neišvengiama žmogaus egzistencijos dalis. Priešinamės tam, nes mūsų žmogiškoji prigimtis viliasi ir trokšta apsaugoti mūsų ego nuo sunkumų. Gavėnios ir Velykų žinia aiškiai skelbia, kad manasis aš ir ego turi patirti sukrėtimą, kitaip niekuomet negalėsime visiškai užgimti. Tai kartu ir skaudi tiesa, ir paslaptis.