Gaidžių milžinkapis

Metamorfozė, galima kaip esminis gyvūnų bei žmonių pokyčių principas Herkaus Kunčiaus romane „Gaidžių milžinkapis“, verčia susimąstyti, kodėl vaizduojama visuomenė yra „negryna“: asmuo turi žmogaus bei gyvūno fizinių ypatybių ir atvirkščiai – gyvūnams būdingos žmogiškos savybės. Metamorfozė reiškiasi medžiagos perėjimu iš vienos atmainos į kitą; vienos formos virtimu kita; pavidalo, išvaizdos pasikeitimu, todėl nenuostabu, jog mums atrodo įdomios H. Kunčiaus romano personažų metamorfozės ir jų priežastys.

Pirmiausia atkreipkime dėmesį į dviejų pagrindinių romano personažų – Pifo Čiurlionio ir Donato Obadajos Gagarino – išvaizdą, nes fizinė metamorfozė gali atskleisti ypatingą jų padėtį bei reikšmę išsigimusios „Gaidžių milžinkapio“ visuomenės kontekste.

Pifas Čiurlionis – berniukas, kurio fizinė struktūra visiškai nesiskiria nuo šuns fiziologijos: „Po kelių mėnesių adaptuotas Čiurlionis atsigavo, sutvirtėjo, pradėjo blizgėti jo kailis, susitvarkė virškinimas, panosėje išsikalė net nedideli, simpatiški ūsiukai. (...) Pifas, atplėštas nuo žemės, beviltiškai mataravo kojytėmis, bandė spurdėti it triušis, pabruko uodegikaulį“.

Kas verčia autorių kurti berniuko paveikslą pagal šuns modelį? Gali būti, kad Udo Beckerio „Simbolių žodyne“ paminėtas faktas, jog šuniui būdinga seksualinė jėga leidžia sieti jį su žmonijos pradininkų bei protėvių simbolika, leido rašytojui tokio personažo „kailyje“ įkūnyti reversišką žmonijos liekaną, liudijančią normalaus pasaulio buvimą kažkur anapus vaizduojamojo. Jei šuo gali būti siejamas su žmonijos pradžia, tai šuo-žmogus yra analogija būsimojo pasaulio, kuriame gyvybinės formos jau nebegali egzistuoti atskirai viena nuo kitos, kur fizinė sintezė lemia biologinių hibridų baigtinę populiaciją, negalinčią egzistuoti vien jau dėl pačios gamtos dėsnių, atrenkančių išsigimimą kaip klaidą ir neleidžiančių toms klaidoms išgyventi (tai paaiškina Gomoros ir Sodomos sunykimą).

Donato Obadajos Gagarino fizinė struktūra stebina ne mažiau nei Pifo: „Kunigaikštis Oginskis mėgo gudrių akių Donatą Obadają – geriausią Pifo draugą. Juodbėris berniukas buvo mielas, labai paslaugus, mandagus, nešiojo ilgus karčius, buvo ne pagal amžių tvirtas – be poilsio galėdavo nubėgti ne mažiau devynių farsahų. (...) Tik, deja, vaikelis (...) gimė su negalia: nuo lopšio buvo kentauras, be to, turėjo afroamerikiečio bruožų. (...) buvo žvalus, visada linksmas, bėgdamas ristele užkrečiamai žvengdavo“.

Juodaodžio homoseksualaus kentauro įvaizdis romane galėtų asocijuotis su Jeano Baudrillardo minima rasistine užuojauta gyvūnams, kuri galų gale išprovokuoja gyvuliško sentimentalumo atsiradimą: „Mūsų sentimentalumas gyvūnų atžvilgiu išduoda mūsų panieką jiems. Kuo didesnė panieka, tuo stipresni sentimentai. (...) Sentimentalumas – tai tiesiog be galo degradavusio gyvuliškumo forma. Mes taip juos užkamuojame savo rasistine užuojauta, kad jie patys galų gale pasiduoda sentimentalumui“. Taigi labiausiai nekenčiamo padaro įvaizdį geriausiai atitinka mitinio kentauro, apvaldžiusio laukinį gaivalą, turinčio juodaodžio savybių ir homoseksualizmo „trūkumą“, personažas, tam tikra prasme įkūnijantis visų laikų visuomenių nekenčiamiausias anomalijas: išsigimimą, homoseksualus bei juodaodžius (rasizmas). Paradoksalu, kad būtent didžiausių „nuodėmių rinkinys“ tampa H. Kunčiaus romano pranašu, miesto-valstybės vadovu. Šiuolaikinio žmogaus akimis, toks vadovas liudija apie visuomenės, kuriai jis vadovauja, netobulumą, o tiksliau – nenormalumą.

Įdomu, kodėl nukrypusio nuo dabartinių normų vyriško sociumo centre, apsuptame kūno modifikacijų sužalotų piliečių, akcentuojama būtent kentauro ir šuns draugystė? Galima būtų įtarti, kad nuo senų laikų žmogų lydėjusi simpatija ir prisirišimas prie svarbiausių naminių gyvūnų – šuns ir arklio lėmė tokią visapusišką šių gyvūnų fiziologinę adaptaciją. Ypač svarbius akcentus galima dėti ties faktu, kad šuo ir arklys, arba žirgas, istorijos kelyje nuolat lydėjo vyrą ir tai galėjo turėti įtakos biologinėms tapatumo apraiškoms vyro-gyvūno genetikoje. Kita vertus, Pifo Čiurlionio atvejis nėra toks įdomus, kaip Donato Obadajos Gagarino, nes Pifas – viso labo žmogus šuns kailyje, savotiškai atstovaujantis „šuniško“ gyvenimo sferai. Jis idealiai įkūnija žmogaus-šunelio prototipą, kuris gyvena nerūpestingą gyvenimą, nuolat švaistosi po abejotinos reputacijos fondukus, nesusimąstydamas išlekia paskui kariuomenę žudyti sodomiečių. O kentauras yra pusiau žmogus, pusiau arklys ir jo įvaizdis „Gaidžių milžinkapyje“, kaip metamorfozinis produktas, gali turėti didesnę reikšmę. Donatas Obadaja Gagarinas sukurtas pagal schemą: žmogus + arklys + Donato vardo reikšmė (iš lotynų kalbos „dovanotas“) + Obadajos vardo amerikietiškumas (galima spėti, kad tai būtent amerikietiškas vardas), + Gagarino vardo rusiškumas ir nuoroda į kosmonautiką. Toks kentauro personažo šifravimas parodo esminį jo bruožą – visapusiškumą, o kartu ir politinę Lietuvos situaciją, buvimą nuolatinėje konfrontacijoje tarp didžiausių pasaulio valstybių – Amerikos ir Rusijos. Tam tikra prasme jis yra ir pirmojo žmogaus, išsilaipinusio Mėnulyje, fikcinis prototipas, juk Donatas dalyvauja ir Mėnulio žygyje, ir tampa Pusmėnulio pranašu.

Čiurlionio padėtis romane taip pat išskirtinė. Jis mylimiausias ir labai lauktas kunigaikščio Oginskio sūnus, su draugu sumanęs keliauti paskui Gomoros kariuomenę naikinti Sodomos. Mylimiausias sūnus – šuo, verkiantis druskos rūgšties ašaromis („Iš nuoskaudos berniukas pravirko. (...) Druskos rūgšties ašara užtiško etmonui ant delno“). Kokia gyva būtybė gali būti atspari druskos rūgšties poveikiui? Jokia. Tai rodo jau ir neorganinę personažo, o kartu ir vaizduojamosios visuomenės fiziologijos pusę, kurią galima traktuoti kaip pusiau mechaninio sociumo savybę. Vis dėlto kalbant apie gyvūnų fiziologijos adaptaciją žmogaus organizme reikia pripažinti, kad Pifo Čiurlionio šuniškumas yra nukrypimas, tam tikrų genetinių bandymų rezultatas. J. Baudrillardas pastebi, kad regimi nukrypimai – liga, pamišimas, gyvuliškumas – tėra laikinas įskilimas perregimoje priežastingumo sekoje. Šį įrodymą, kaip kadaise dieviško proto įrodymą, reikia išgauti nuolat ir visur – šia prasme mes visi esame laboratorijoje užsklęsti gyvūnai, be perstojo testuojami, siekiant išplėšti refleksines elgsenas, kurių kiekviena yra galutinio racionalumo pripažinimas. Taigi Čiurlionio personažas, kaip, beje, ir Donatas Obadaja bei visi likusieji H. Kunčiaus pavaizduotos visuomenės nariai, paveikti gyvuliškų metamorfozių, yra tik priežastingumo sekos nesklandumas, kurį ištaisė pati gamta, nepaneigiamai veikianti pagal priežasties ir pasekmės principą.

J. Baudrillardas akcentuoja žmogaus, kaip laboratorijoje užsklęsto gyvūno, būseną, paaiškinančią Čiurlionio elgseną (alkoholizmas, narkomanija, homoseksualizmas), kuri išryškina šiuolaikines visuomenines problemas ir nukreipia jas į žmogų-gyvūną, tarsi norėdamas atkreipti šių dienų žmogaus dėmesį į tai, kas gali sukelti individų išsigimimą ir fizine, ir dvasine prasme. Bet, pasak Ericho Frommo, alkoholizmas, narkomanija, kompulsyvus seksualizmas ir savižudybės – tai simptomai, kad Vakarų visuomenė kenčia dėl minios konformizmo. Nuo tokio paties konformizmo kenčia ir H. Kunčiaus „Gaidžių milžinkapio“ visuomenė, o ypač Pifas Čiurlionis bei Donatas Obadaja Gagarinas, besielgiantys pagal visuomenėje nusistovėjusias seksualines normas, sumišusias su instinktais:

„– Nusikaltimas.

– Mes žygyje, Pifai, – švelniai, įsikibęs į draugo ausis, kalbėjo Donatas Obadaja, net graikams ir romėnams, išėjusiems į karą, tai buvo leidžiama, – paaiškino skverbdamasis į Čiurlionį“.

Metamorfozės atžvilgiu dviejų skirtingų rūšių gyvūnų (šiuo atveju – šuns ir arklio) lytinis aktas nurodo į rūšių difuziją, kuri lemia nevaisingumą. Kita vertus, tokia lytinė sueitis gali būti traktuojama kaip paprasto gyvūno (Čiurlionio) ir mitologinės būtybės (kentaurto Donato Obadajos) sąjunga, tarsi leidžianti susijungti naminio gyvūnėlio, „dekoratyvaus nulėpausio“ Pifo ir savo gyvuliškų aistrų vergo, laukinio kentauro Donato savybėms, kurių sintezė lemia didvyrišką jų pasirodymą Sodomos puolime ir savotišką dvasinę metamorfozę – berniukas Donatas tapo pranašu, o Čiurlionis – vyru: „Ir išties, tai jau buvo nebe mažasis Pifas – dekoratyvus nulėpausis, be perstojo mušantis bendirą, įnikęs į kaljano rūkymą, besišlaistantis po abejotinos reputacijos fondukus, nieko nenorintis girdėti apie studijas medresėje. Taip, tai jau buvo kitas Pifas Čiurlionis – užgrūdintas kovoje vyras, bebaimis karys, milžinas“.

H. Kunčiaus pavaizduota sugyvulėjusi žmonija nežinia kiek laiko egzistuoja, neaišku, ar ilgai atskiras individas gyvena ir kiek kaskart išsigimsta funkcionuodamas Gomoroje. Gomora ir yra ta vieta, kurioje „niekas nestabdo formų virsmo“, tačiau kaip tik dėl tos laisvės atsiranda gyvuliškos žmonių metamorfozės, vedančios visuomenę į savaiminę pražūtį, nes išsigimęs sociumas, kaip jau buvo minėta, priežasties ir pasekmės principo koncepcijoje susinaikina pats arba sunaikinamas pirminio priežastingumo – gamtos. Nesveika ir išsigimusi visuomenė negali egzistuoti normalioje aplinkoje. Ji kuria, o tiksliau – gamina savąjį ekologinės nišos mechanizmą ir maksimaliai išnaudoja gamtos resursus, taip pasmerkdama save pražūčiai. Ne veltui J. Baudrillardas pastebi, kad kai viskas bus išlaisvinta ir suvartota sulig „paskutiniu energijos lašu“, tada pastebėsime, kad ši gigantiška energijos ir gamybos, išstūmimo ir pasąmonės spiralė, kuri viską užsklendė entropinėje ir katastrofinėje lygtyje, iš tikrųjų yra tiesiog tam tikra liekanos metafizika, ir būtent dėl to ji išnyks, nepadariusi jokio poveikio. Kaip ir H. Kunčiaus visuomenė: „Čia kadaise buvo miestas-valstybė, staiga atsiradusi, taip pat staiga žlugusi“.