Fotografijos, istorijos, žemėlapiai: foto/karto/istorio/grafijos

Atskleisiu jums paslaptį – kadaise karštai žavėjausi postmodernizmu ir šiuolaikine kultūros kritika. Jeanas François Lyotard’as, Jeanas Baudrillard’as, Paulis Virilio, postmodernus būvis, didžiojo naratyvo mirtis, simuliakrai – šie žodžiai, nuolat tariami mokslinių institutų konferencijų salėse ir universitetų auditorijose, skambėjo taip magiškai ir didingai. Ir kaip apgailėtinai man jie skamba dabar, kai pagaliau einu vienas gatve, kvėpuoju grynu, akademiniu pelėsiu nepradvisusiu oru ir užuodžiu ateisiant tyrą, laisvės ir sveikatos kupiną pavasarį. Galbūt tokį pat jausmą pažino ir Friedrichas Nietzsche, prieš imdamas rašyti „Linksmąjį mokslą“...

Deja, šiuolaikinėje akademinėje terpėje subrendusiam jaunimui tai svetima. Jie dar šlovina vakarykščius stabus ir monstrus bei bando įteigti esą didieji novatoriai, kad kultūros institucijų iždininkai negailėtų jiems pinigėlių. Apie pinigų reikšmę jie netgi nevengia užsiminti savo pokalbių tekste – tai sukelia norą mesti knygą į laužą, jos netgi neskaičius iki galo.

Šioje knygoje buržua kultūrėlės kritikos naujokai sau iškelia uždavinį – galutinai paversti simuliakru fotografiją. Jau miręs prancūzų filosofas Jeanas Baudrillard’as simuliakru vadino tokią daikto, reiškinio ar fenomeno būklę, kai tas daiktas veidrodžio principu nebeatspindi šalia vykstančio gyvenimo, o imasi vaizduoti ir rodyti tą, ko iš tiesų nėra. Fotografiją (kuri yra ne visada vykęs bandymas atvaizduoti gyvenimo akimirkas, kuri prilygsta odos lupimui nuo mums brangaus laiko, kuri, sudėta į chrestomatijas, užgožia mūsų autentiškus išgyvenimus) čia stengiamasi standartizuoti ir sugrūsti į mūsų protus vis labiau užvaldančias duomenų bazes. Nuostabiausios žmogaus patirties akimirkos, vulgariai kalbant, „padaromos“ du kartus – fotoaparato spragtelėjimas jas padaro „lytiniu būdu“, kurį jos dar mėgsta. Bet kai schemos ir žemėlapiai mūsų gyvenimus prievartauja dar ir analiniu (analitiniu) būdu, tos akimirkos ima klykti nesavais balsais. Gal kokiems iškrypėliams tai ir patinka.

Madinga postmodernistinė kritika iš galios kritikos paverčiama konformistiniu miesčionišku požiūriu ir tokiu būdu tik įtvirtina galią, kurios stabus ketino griauti. Mums atgrasus jau pats noras paversti reprezentacijomis intymius mūsų gyvenimo troškimus ir galios panoptikume demonstruoti slaptas mūsų gyvenimo akimirkas. Tokia kritika lankstosi institucijoms, pati kiek įmanydama bando prisidėti prie vaizdo ir technologijų užvaldyto vėlyvojo kapitalizmo įsigalėjimo, siūlydama smegenų plovimo mašinoms – televizijai, kinui, internetui ir fotografijai – šablonus, kuriais besiremianti propagandinė mašina užvaldys ir sterilizuos mūsų atmintį bei gyvenimą.

Ar jums tai patinka? Ar tikrai norite padaryti savo gyvenimą permatomą institucijų maniakams? O gal geriau elgtis kaip luditams – naikinti iš mūsų brangų laiką vagiančius fotoaparatus bei vaizdo kameras ir keltis gyventi į intymias uždaras erdves – komunas, kuriose vienas kitą kasdien matydami nebenorėtume fiksuoti sau mieliausių akimirkų – jos būtų visados šalia. O iš mums pateiktų, beje, painių fotomeno istorijos žemėlapių ir schemų galėtume pasidaryti puikią kultūrinio terorizmo akcijų išklotinę ir atėjus laikui paleisti į orą visas institucijas, trukdančias mums laimingai gyventi. Ką apie tai manote?