Fio ir laumžirgis

„…reikia surasti tam tikrą formą, pagal kurią galėtum kurti savo gyvenimą“  - tokį palikimą Fio prieš mirtį paliko Mamė – jos senelė. „Laumžirgis apvainikavo visą jos mažą gyvenimą, jis, tarytum atgijusi brangenybė, liudijo jos jausmų viešpatiją“.

Prancūzų rašytojas Martin Page, bestselerių „Fio ir laumžirgis“ ir „Kaip aš tapau kvailiu“ autorius, savo romane „Fio ir laumžirgis“ pasakoja apie šiuolaikinį pasaulį. Humoristiškai, kandžiai ir satyriškai.

Pagrindinė knygos veikėja – Fio Regal, paprasta, niekuo neišsiskirianti, kukli mergina. Laisvalaikiu šantažuojanti žmones, kad pragyventų, ir tapanti. ”Vienu metu jai net kilo klausimas, ar tas rafinuotas plėšikavimas nėra tik tam, kad turėtų rimtą priežastį tapyti”. Ir štai, kartą betapant savo auką, pati auka suranda Fio. Tai – Ambrozas Aberkombri – garsus menininkas. Jis sudaro su mergina sandorį – ši jam nuomos savo paveikslus (tačiau bet kada kilus norui ji galės iš Ambrozo namų juos pasiimti), o nuomininkas kaskart, gavęs naują paveikslą, atsiųs jai pinigus. Taip Fio ir gyveno: studijavo, o pragyvenimui pinigų sėmėsi iš šantažo ir Ambrozo nuomos mokesčio. Tiesą sakant, ji net nežinojo, ar jos paveikslus kas paima – palikdavo ant suoliuko parke ar tebedžiūti molberte, o kitąsyk atėjusi jau jų neberasdavo.

Vieną žiemos pavakarę į namus atvyksta Šarlis Folkė, kuris mergina išsiveža į Aberkombri vakarėlį. Jame sužinoma, kad menininkas miręs, o prieš mirtį išgarsinęs Fio kaip labai talentingą tapytoją. Tolesniame romano siužete pasakojama apie merginos sunkumus žvaigždžių keliuose ir apie populiarumo kainą. Kai nušaunama Zora – vienintelė ir geriausia Fio draugė, Nuodingųjų vakarėlių dalyvė, vis dažniau įžvelgiami mirties atspindžiai kaip vienintelis išsigelbėjimas ir vienintelis išėjimas iš žvaigždžių pasaulio. Paskutinis veiksmas, aprašomas knygoje – Fio nuslydimas į Seną – upę – ir ištirpimas lediniame vandeny. Kaip paveikslas: suaiži gruntas, nuo kūno lupasi įvairiaspalviai pigmentai. Kūnui ištirpus, Fio panardina galvą į vandenį. Jos plaukai išsidriekia rausvu debesėliu, o šypsena dingsta juodoje upės bedugnėje.

Paskutinės knygos eilutės verčia suabejoti dėl pagrindinės veikėjos: ar ji buvo tikra, ar tik piešinys, kuriame galime įžvelgti veiksmą: „Ir nieko nuostabaus, kad nė vienas menotyrininkas niekada nėra nustatęs Fio šypsenos kilmės: kad ją pamatytum, būtina ją pažinti, kad ją atrastum, reikia ją pamilti.“.

Pagrindinės veikėjos portretas atskleidžiamas padrikai: pradžioje aprašoma dalelė jos dabartinio pasaulio, po to nenuosekliomis ištraukomis vaizduojama jos vaikystė, jos gyvenimas. Teksto išdėstymas primena publicistiką: pateikiama situacija, po to seka įvairūs prisiminimai, mintys, tos situacijos paaiškinimai. Todėl pirmąjį knygos trečdalį išties sunku skaityti. Trumpai aprašytas Šarlio Folkė atvykimas pas Fio ir, įvykio kulminacijoje pradedama šnekėti apie merginos ypatybes: ji mėgsta arbatą be cukraus, sniegą, tėvus ir keliauja per gyvenimą su šypsena. Kita vertus, stiliaus painumas išryškina rašytojo talentą suintriguoti ir neleisti sustoti skaityti.

Siužetas rašomas trečiuoju asmeniu. Knygoje mažai dialogų, charakterizuojama tiesiogiai, be užuolankų. Kiekviename sakinyje, kiekvienoje frazėje jaučiama ironija, pašiepiama dabartinė visuomenė ir jos meno suvokimas, žmonių naivumas ir veidmainiškumas.

Minimas paprastos, tipiškos šių dienų merginos portretas, tačiau autorius rašo, jog Fio nenori būti žinoma, kad ji nesidomi spauda, politika – niekuo, kas susiję su visuomene. Tai neatitinka dabartinio merginos standarto – veiklios ir įžymybių gyvenimų vingrybes sekančios aktyvistės. „Ji ilgėjosi tų dienų, paliestų vienos dainos, vienos knygos ar vieno filmo, ilgėjosi visų tų žavingų valstybinių jos nuotaikos perversmų“.

Knygą perskaičius pirmąsyk iškyla daugybė klausimų, nes pasakojimas susideda iš labai smulkių detalių aprašymo, tad skaitant antrąsyk, lengviau suprast veikėjus, jų poelgius. Autoriaus rašymo stilius labai įdomus: viliojantis, intriguojantis, šiuolaikinis, tačiau jame galima išvysti ir realizmo – smulkaus ir detalaus detalių aprašymo ir romantizmo bruožų  - gilinimosi į herojės jausmus, svajones, nuotaikas. Visa tai sudaro gan priešišką visumą. „Ne, nebuvo taip, kad Fio verčiau būtų rinkusis svajonę negu tikrovę, ji tik pajuto, kad svajonių ir pokalbis įdomesnis, ir rankos šiltesnės.“

Knyga nėra rimta, nereikia gilintis į smulkmenas, nes nėra daug šansų skaitytojui pamėginti įžvelgti ar numanyti situaciją. Taip pat nėra didelių kulminacijų. Visas knygos tekstas primena vietomis gan įdomią ir žavią, vietomis nuobodžią Fio biografiją.

Visgi nerekomenduoju šios knygos skaityti. Autorius pagrindinę mintį pateikia pernelyg primityviai ir gana lėkštokai. Apgaudinėja skaitytoją neleisdamas jam pagalvoti, pamąstyti kartu su veikėjais, elgiasi labai neapgalvotai – atskleidžia savo idėjas be jokių užuolankų ir labai paviršutiniškai. Pagrindinė knygos mintis: „Daugelį amžių meno prakeiksmu buvo persekiojimai ir cenzūra. Šiandien, regis, tokiu meno prakeikimu tapo simpatijos ir pripažinimas.“, pasisuka prieš patį romaną. Knyga pripažinta daugybės skaitytojų ir yra viena iš perkamiausių. Tačiau ar kas nors ją bent perskaitė ir panagrinėjo prieš vertindamas?  Tai – viena iš knygų, kurias skaitant trečiąsyk norisi palikti ją lentynoje iki kol pamiršime siužetą. Manau, kad rašytojas nesilaikė pagrindinio žinomų ir įvertintų rašytojų principo: „Rašyti tik tada, kai nebegalima neberašyti“. Todėl net jei ir neperskaitysite šios knygos, nieko neprarasite, galbūt netgi atvirkščiai – būsite laimingesni, kad veltui nesugaišote savo laiko.