Eva Luna

Isabel Allende – viena žymiausių Čilės rašytojų, kurios gyvenimas, kaip ir pesonažų, pilnas sukrėtimų ir likimo permainų. Gimė Peru (1942) diplomato šeimoje, su motina keliavo į Boliviją ir Šveicarija, o 1975 m. bėgdama nuo Pinočeto diktatūros po perversmo prieš jos dėdę Salvadorą Aljendę, trylikai metų pasitraukė į Venesuelą su vyru ir vaikais. Dabar gyvena JAV, Kalifornijoje.

Ji parašė šias knygas, kurios lietuvių kalba išleistos leidykloje „Alma littera“: Afroditė, 1999; Dvasių namai, 2000; Portretas sepija, 2004; Zoro jaunystė, 2005; Žvėrių miestas, 2005; Auksino drakono karalystė, 2005; Pigmėjų giria, 2005.

Tikrovei belieka trauktis į šalį nuo negailestingo priežastingumo, išryškėjančio turtingos vaizduotės sūkuryje, kai Isabel Allende ima nuoširdžiai pasakoti meilės istoriją. Dar vieną – tačiau kokią! Tai istorija apie merginą, kurią pradėjo vienuolyno auklėtinė su geltonakiu indėnu. Istorija, kurioje glūdi dar daug kitų istorijų; kai kurios iš jų tokios subtilios ir trapios, kad joms suprasti prireikia ryškių aplinkos vaizdų, tarsi kaitrių Amerikos džiunglių tankmę gaivintų šaltas Breigelio peizažo grožis.

Isabel Allende vaizduotė plati: čia ir akivaizdūs dalykai, ir paslaptys; objektyvios priežastys ir užgaidos; bukas užsispyrimas ir netikėtas jausmingumas. Taikliai pagautus, dažnai stulbinamus siužeto posūkius sieja švelnios erotikos banga. Ir visai jau natūralu rodosi, kad vidury dienos tirpsta balta snaigė, nutūpusi ant palmės lapo. Prasmę ir emocijas suveda šveicariškas laikrodis, kurio skambesys mus įspėja, kad budėjimas yra tiesioginė patirtis, kurią fiksuoja literatūra, o miegas sukinėjasi joje į visas puses tarsi kompaso rodyklė, skleisdamas lapijos ir žvaigždžių muziką.

Eva Luna – tik keturi skiemenys, bet jie mus įtikina, kokia galinga toji muzika ir kokią paslaptį sukuria žodžiai, gimę tam, kad išliktų savo pačių pramanytoje atmintyje...