Ekokritikos akivarai

Originalioje nedidelio tiražo monografijoje aptariamas visiškai naujas, neįprastas, bet labai aktualus dalykas: studijų kryptis, tyrinėjanti gamtą ir literatūrą, žmonių ir gamtos pasaulio įvaizdžius tekstuose. Gal kai kas pasipiktins, kad priešdėlis „eko“ tampa eiliniu madingu brendu: juk literatūroje, ypač lietuvių, apie meilę gamtai prirašyta tiek, kad nors vežimu vežk. Tačiau naujas tarpdisciplininio skaitymo būdas išryškina santykių su gamta tobulinimo reikšmę: „Pasaulio pabaigos, apokalipsės tema visais laikais ir visose šalyse suintensyvėdavo amžių virsmo metu ne tik literatūroje, bet ir kituose diskursuose, tačiau ji daugiau buvo siejama su kažkokia išorine jėga, Dievo bausme ir taip toliau. XX ir XXI amžių sandūroje apokalipsė susijusi su ekologine krize, su tuo, kas (...) jau dedasi žemėje (...) ne mokslinė fantastika, o, greičiau, realistinė proza“ (p. 93). Tad intelektualų diskusijos galėtų pamažu pakrypti šia linkme kad ir analizuojant tekstus.

I. Ragaišienė, nagrinėdama amerikiečių ir lietuvių išeivių poečių kūrybą, lygina požiūrį į gamtą su požiūriu į moterį: šioje srityje vis dar ieškoma kompromisų. Todėl autorė savąją knygos dalį daugiausia skiria postfeminizmo ir ginokritikos studijoms ir pirmiausia turėtų sudominti feminizmo šalininkus. Ši dalis atrodo akademiškiausia: tai rodo sudėtingas kalbos stilius su daugybe citatų, išnašų ir nuorodų. V. Višomirskytės mintys apie J. Meko, V. Kubiliaus, L. Gutausko ir kitų lietuvių kūrybą neįtikėtinu rakursu parodo mūsų lietuvišką kasdienybę, atsispindinčią žodžių vartosenoje: „Kalba – tai ir ideologijos manifestacijos, ir kategorijų, kuriomis mes mąstome, kvestionavimo vieta. Literatūra – būtent ta vieta, kur kalba sulaužo kategorijas, kuriomis mes mąstome ir jaučiame pasaulį“ (p. 124). Įžvalgi autorė drąsiai rodo, kaip „pelnocentrizmas“, grobuoniškumas verčia mus mąstyti ir kalbėti klišėmis, rodančiomis beviltišką gyvenimo ir gamtos pasaulio neišmanymą. Apie tai rašo ir I. Žakevičienė, per postpastoralinį požiūrį į literatūrą įrodanti, kad įmanoma bei reikalinga ir gamtos terapija, ir ekopsichologija, nes žmogaus valios išaukštinimas, būdingas mūsų civilizacijai, yra medicinos nepagrįsta fikcija. Įdomioje, įtaigioje monografijoje siūloma atsigręžti į tekstus, kad kitomis akimis pamatytume kai kuriuos klaidingus patetiškus savo įsitikinimus. Juk reikia pagaliau išmokti darniai gyventi Žemėje, o ne svaigti dėl Marso.