Eilėraščiai savo kailiu

Asmeniškai rašyti apie Gintaro Grajausko kūrybą.
Labai daug kritikos gaunu dėl per didelio asmeniškumo savo rašiniuose.

Bet juk esu asmuo, o ne koks „Maximos“ prekybos tinklas, ne „Čili Kinija“, ne „Čili pica“.

Sako, esu neįdomus, o tie, apie kuriuos rašau, yra įdomūs, todėl manęs neturėtų matytis, švytėti pro raides turėtų tik jie. Bet taip nebus. Nebūna. Kiekvienas rašantis pirmiausia rašo apie save. Grajauskas visiškai nepanašus į mane. Nei išvaizda, nei rašymu. Bet jo poezija keitė mano gyvenimą (matyt, nebloga ta jo poezija). Tai kodėl dabar turėčiau „asmeniškai“ nuo jos nusišalinti? Pagaliau kam ji man reikalinga be manęs paties? Jeigu koks žmogus mano, kad šiame pasaulyje jam kas nors reikalinga be jo paties, tai toks žmogus, mano manymu, yra nenuoširdus ir tik save apgaudinėja. Taigi, rašysiu. Rašysiu apie tai, kaip 2004 m. aiškindamas Valentinui Sventickui, kokio viršelio norėčiau savo naujai poezijos knygelei, pasakiau, kad tikrai jau ne tokio kaip Grajausko rinkinio „Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems“. Man nepatiko tos tamsios spalvos, siurbliai, satelitinės, kultūristai, dygliai ir t. t. Bet poezija patiko. Vienintelė iš „mikrobangių ir satelitokratų pakraipos“ poezijų, kuri man patiko. Labai. Kuri mane ištraukė iš pogrindžio. Tūnojau sau giliai įlindęs. Čia kai mane išmetė iš „Litmenio“ ir pradėjau sau duoną ne plunksna, o visokiais atseit verslais užsidirbti. Vaidinau, kad apie meną nieko neišmanau, šalinausi, apsimetinėjau „buhalteriu iš prigimties“, bet po Grajausko „Naujausių laikų istorijos...“ kažkaip nustojau valdytis, ėmiau visokiems tikriems „buhalteriams iš prigimties“, vadybininkams, bankininkams ir pardavėjams kartais prabilti Grajausko eilėraščių eilutėmis. Ir tos eilutės, tie eilėraščiai darė jiems nemenką įspūdį. Ypač keli:
1) „Pratimas laimei prišaukti“, kuriame mokoma, kad reikia visiems šypsotis: žmonai, šuniui, televizoriui, kelnių sagai, psichoanalitikui, troleibusui, ledų pardavėjui, kurmiams, gnomams ir t. t. „Šypsokitės ir gyvenkite, / kaip kokie debilai“, – užbaigia eilėraštį autorius, tai ir aš dažnai taip užbaigdavau savo telefoninius pokalbius, oficialius susitikimus su nemaloniais klientais ir pan., ir jie sakydavo, kad Bleizgiui ne visi namie (bet šypsodavosi).
2) „statau barikadą...“ Čia toks egzistencinis eilėraštis apie picų pardavėjus, paštininkus, mormonus bei kitokius derybininkus ir taip pat gi, taip pat gi daugybę mano verslo klientų, kuriems duodavau eilėraštį pasiskaityti, o kai baigdavo, tai kuo rimčiausiu veidu Grajausko žodžiais jiems ištardavau: priešintis beprasmiška. Jie irgi sakydavo, kad Bleizgiui pasimaišė, bet šypsodavosi ir beveik visi tapo lojaliais mano verslo klientais.
3) „Spoksodamas į naktį...“ Šitas eilėraštis buvo tarsi koks atsarginis ginklas, saugantis mane ir mano klientus nuo per didelio gobšumo. Mano verslo esmė yra turtingus žmones padaryti dar turtingesnius, o kai tie turtingi žmonės mano kabinete per daug įsisvajodavo apie dar didesnį savo turtingumą ir pamesdavo tam tikras etikos normas, tai pradėdavau jiems deklamuoti: „o jei aš būčiau žymus ir turtingas / tai nešiočiau akinius auksiniais rėmeliais / ir baltą odinį lietpaltį iki kulnų...“, vis keldamas įtampą iki tos vietos, kur „sėsčiau automobilin ir važiuočiau [...] 160 km/h“ ir t. t., o paskui jau beveik rėkdamas „apšalusiam“ klientui į akis: „...pasukčiau vairą ir rėžčiaus / į medį: // o ko manęs niekas nemyli! / o ko manęs niekas nemyli! / o ko manęs niekas nemyli.“ Ne vieną ištikdavo šokas. Ne vienam akys atsivėrė. Pasklido gandas, kad esu burtininkas, ir verslas ėmė sėkmingai plėstis.
Išeitų, kad iš Grajausko poezijos užsidirbau. Ir tas žodis „užsidirbau“ kaip tik galėtų būti mediatorius, verslą perverčiantis į literatūrą, atskleidžiantis tam tikrus Grajausko poezijos ypatumus. Kaip jau tapo aišku iš to, ką parašiau, Grajausko poeziją savo gyvenime „pritaikiau“ ne tik „keistiems“ reikalams, bet ir „keistiems“ adresatams, t. y. tiems, kurie veikiausiai nei domisi šiuolaikine poezija, nei ją supranta. Grajausko poezija juos patraukia, nes ji rašoma tarsi ne kokiai išskirtinei ir labai nedidelei poezijos žinovų grupelei, o gerokai įvairesnei publikai: pvz., šiuolaikiniam jaunimui (plg. „Šėtonas yra gotas [...] // Šėtonas yra pankas [...] // Šėtonas yra emo [...] // Šėtonas šiukštu nėra satanistas“, eil. „Šėtonas prisipažįsta“, p. 50–51), buvusiam šiuolaikiniam jaunimui, kuris jau pradėjo senti, tam tikro šoko mėgėjams ir t. t. Grajauskas yra iš tų autorių, kurie vis dėlto mėgina įtaikyti „savo“ publikai ir patikti. Jaučia, ko publika iš jo tikisi, ir dažnai daro tai, ko ši tikisi. Ši vieta Grajausko kūryboje yra pati silpniausia ir pavojingiausia. Ar gali menininkas pataikauti publikai? Jeigu kyla abejonių, paklausiu kitaip: ar genijus pataikauja publikai? Koks yra skirtumas tarp pataikauti ir užkariauti. Aleksandras Makedonietis pataikavo ar užkariavo? Menininkas pataikauja, t. y. yra silpnesnis už publiką, ar nugali ją? Neinu į Oskaro Koršunovo spektaklius, nes šis režisierius yra publikos vergas: daro tai, ko publika iš jo tikisi, kuria „reginį“, popsuoja. Menininkas turėtų būti vergas ar valdovas? Karžygys, herojus, atsiskyrėlis? Meistras? Ar meistras pataikauja publikai? Ar tada jis dar yra meistras?
Grajauskas – ne Koršunovas. Mano kuklia nuomone, Grajauskas gerokai talentingesnis, todėl, nors ir papopsuoja, ribos neperžengia, jaučia saiką. Aš nesu ta publika, kuriai skirti „pataikavimo“ eilėraščiai, niekas man niekada nesistengė pataikauti (ir deja, ir valio) ir, matyt, sunku būtų, nes aš nežinia ko noriu. Noriu to, kas neatspėjama. Man patinka tik manija ir maniakai, manijos kamuojami virtuozai, kurie irgi tam tikra prasme patys nežino, ko nori. Žodžiai „patys nežino, ko nori“ šiuo atveju reiškia: su niekuo nesitapatina, nes kai „nežinai“, tai tapatinimasis su kuo nors ir pataikavimas kam nors yra iš esmės neįmanomi. Taigi, mane žavi vienišiai atsiskyrėliai, meistrai. Meistrai, peržengiantys ribą. Tiksliau – pats ribos peržengimas, patekimas nežinia kur, atramų, pagalbos praradimas, drąsa. Gera poezija yra ta, kuri peržengia. Visa kita yra popsas. Iš tokių pozicijų žiūrint gražiausias naujosios poezijos knygos eilėraštis man yra „20 mylių iki Šiaurės poliaus“ (p. 58–59). Eilėraštyje kalbama tarsi apie 1909 m. poliarinę ekspediciją į Šiaurės ašigalį. Ašigalį ji pasiekė, bet, kaip vėliau paaiškėjo, iki ašigalio jai pritrūko „maždaug keturiasdešimties kilometrų“. Čia – jokio pataikavimo publikai, čia juoda akistata su savimi ir buvimas „akis į akį su savo / išsvajotuoju Šiaurės poliumi“, kai net „paskutinis, ištikimasis šuva, / kaltai pažiūrėjęs, patraukė atgal“. Su tuo ištikimiausiu šunimi atgal patraukia ir visa „ištikimiausia“ publika, visa, kas yra įprasta, kas galėtų pagelbėti, paguosti. Lieki vienas su savimi ir su ta begalybe, kuri yra tavo viduje. Žmogus nebijo vienatvės, žmogus bijo tos begalybės daiktų, atsiminimų, detalių, šešėlių, šnabždesių, kurie yra jame, kurie lenda vienatvėje. Demonai?

dieve, šitiek žmonių: paliktų
ir įskaudintų, šitiek vilčių ir
nusivylimų, kad galėčiau būti
tuo, kas esu, ten, kur esu –

dieve, galvojau, kokios palydos,
koks puošnus gedulingas kortežas
Man labai patinka, kad ta 1909 m. poliarinė ekspedicija nepasiekė Šiaurės ašigalio. Tikriau, patinka, kad beveik pasiekė. Man labai patinka, kai yra beveik, kai tik vos vos pritrūksta. Patinka toks dramatizmas ir maniakiška drąsa būti nugalėtam. Pergalė per pralaimėjimą. Man labai patinka pergalės per pralaimėjimą. Kitokių pergalių šiame pasaulyje nežinau, nes visi, kurie manė, kad laimėjo, paskui mirė, o kurie nemirė, tai dar numirs. Kristus prisikėlė, bet todėl, kad ėjo mirti. Patinka paradoksai. Patinka, kai tave išspjauna už ribos, atsikrato, nusipurto, nusiplauna rankas, užsigina. Man patinka:

iš tų, apie kuriuos kalbama:
„tas vaikinas nepėsčias“,
tapt vienu tų, kuriems metama:
„per toli nuėjai“.
Ir būtent dėl šios strofos, ieškodamas atsakymų į mano anksčiau prirašytus klausimus, manau, kad menininkas yra tas, kuris nepataikauja publikai, kuris yra ne vergas, bet laisvasis, kuris yra beprotiškai laisvas, daugiau, negu kokia nors sumauta publika galėtų sau leisti ar įsivaizduoti. Geras kūrėjas turėtų nesigręžioti nei į publiką, nei į ką kitą: jam reikia eiti. Toli toli. Ilgai ilgai. Būti tokiam laisvam, kad nebijotų vienu kvėptelėjimu išsprogdinti visa, ką mano turįs, į ką mano galįs atsiremti, nes kai manai, kad gali į ką nors atsiremti, tai menas baigiasi. Man patinka tas menininkas Architektas iš eilėraščio „Nuogas prieš veidrodį II“ (p. 63):

ką gi, braižas kaip visada
atpažįstamas: to, vienintelio
Architekto:

kas gi daugiau
taip mokėtų sujungti
viršų su apačia
Šitame dvistrofyje yra vienas labai tikslus žodis: „vienintelio“. Menininkas siekia būti vienintelis, jei žodžių junginys „būti vienintelis“ dar pasipildytų žodžiais „publikos numylėtinis“ (išeina: būti vieninteliu publikos numylėtiniu), tai jau būtų popsas. Įdomu atkreipti dėmesį į tai, kad cituotame eilėraštyje – jokios publikos: kūrėjas (Architektas) ir jo kūrinys. Kūrinys, matantis save veidrodyje, arba, struktūralizmo terminais kalbant, pranešimas, nukreiptas į save patį. Menas yra pranešimas, nukreiptas į save patį, nepaisantis publikos ir laiko. Beje, gal ir nesu visai teisus dėl publikos. Ką apie ją galiu išmanyti? Juk nebliuzuoju gitara nuo scenos, mano koncertų nerodo per televizorių (vis užtaikau Grajauską su gitara per teliką išvysti). Esu ribotas. O gal tiesiog kitoks. Kelis kartus mėginau perskaityti Niko Kazandzakio „Paskutinį gundymą“, bet nepavyko. Nesupratau. Grajausko kūryboje tų kazandzakiškų motyvų irgi nepavyksta suprasti. Šitie motyvai tiksliai įvardyti pačiame knygos pavadinime: „Eilėraščiai savo kailiu“. Kailis – gyvuliškasis žmogaus ir, kaip autorius rodo, „dievo“ pradas. Gyvuliai su kailiu, žmonės su kailiu, dievas su kailiu. Šita izotopija manęs netraukia. Manau, kad ir autoriui iš jos išlaužti meno nepavyksta. Kaip pavyzdį galėčiau pasitelkti eilėraštį „Prieš nukryžiavimą buvo murmėjimas“ (p. 9–10), netgi pacituosiu porą strofų (čia apie Jėzų kalbama): „Slankioja vienas po / Getsemanę ir tyli, dievažin ką / galvoja. Vakar įžeidė dorąjį Petrą. // aukų iždas tuščias. Mokytiniai / dezertyruoja, būriais. Įdomu įdomu, / ir su kuo jis statys tą bažnyčią?“ Tiesiog norėtųsi paklausti: kas iš to? Ir manau, kad autoriui čia pačiam neaišku, kas iš to. Bet čia tik kukli ir ribota mano nuomonė. Nors, tiesą sakant, tai visai nekukli. Skystos yra cituotos eilutės ir visas eilėraštis, ir visa ši tema. „Svetimi“ daug geriau pavarydavo. Nepalyginsi. Net imsiu ir ištraukėlę pacituosiu iš Valdo Gedgaudo eilėraščio:

Nebeištvėrėme – kapavietę išniekinom trise
įsiręžėm ir trūktelėjom kryžių
dangus iš lėto subraškėjo – sunkiai
nuritom kapo akmenį ir laukėm
ar jis nepasirodys angoje

[...]

po kojom šaižiai cyptelėjo žiurkė
tokia skaisti barzdota ilgaplaukė
be galo liūdno ir spuoguoto veido
nuraudo kukliai tarsi prisidirbus būtų
ir kriuktelėjo pratisai įtaigiai

ir vienas mūsų dūrė – tebūnie tai jis
o kitas jam atitarė – iš tikro
už ūsų rišome prie kryžiaus letenas – šlaunis
segtukais pervėrėm ir kapo akmenį užritom
nebeištvėrėme – susuko vidurius – taip laukėm ryto
(iš rink. „Vakaras be žiburio“, 1998)
Lygiai dešimt metų skiria cituotus Grajausko ir Gedgaudo eilėraščius. Pagal pažiūras – abiem eilėraščiams nepritariu, bet nori nenori turiu pripažinti, kad Gedgaudo eilėraštis neabejotinai – menas. Grajausko, manau, – pataikavimas publikai. Todėl man ir nepatinka publika. Ta, kuri gadina talentingus poetus. Labai talentingus. Dar grįšiu prie eilėraščio „20 mylių iki Šiaurės poliaus“, nes jis lyg tyčia tinka ir mano mintims apie „gauruotųjų“ izotopiją pailiustruoti. Pasakysiu tiesiai ir aiškiai: kai „paskutinis, ištikimasis šuva [kuris yra ir publika, ir paskutinė gauruota būtybė pakeliui į išsvajotąjį Šiaurės ašigalį – G. B.], kaltai pažiūrėjęs, patraukė atgal“, tada ir prasidėjo poezija. Gera poezija, dėl kurios neabejotinai verta palikti savo gerbėjų būrį ir daužtis tiesiai į Šiaurę. Velniop.