Eglė vasaros naktį

Jono Juškaičio eilėraščių rinktinė „Eglė vasaros naktį“ Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų serijoje pasirodė dar 2003 m., tačiau tikėtina, jog kita poeto knyga pratęs šios, geros poligrafinės kokybės ir savotiško dizaino, serijos plėtotę; štai tokio dublio pavyzdį šioje serijoje jau demonstruoja keletas laureatų. Tačiau kartais būna taip, jog abejonės žmogų ištinka pačioje netikėčiausioje vietoje, o pradėjus abejoti dėl tokios serijos reikalingumo, regis, palengva nusveria skeptiko argumentai. Kaip atrodo, J. Juškaičio pavyzdys gali ypač pasitarnauti tokių abejonių iliustracijai. Tačiau iš karto labai aiškiai būtina pabrėžti, jog svyravimai dėl panašių serijų tikslingumo neturi nieko bendro su autorių kūrybinių laimėjimų perkainojimu, nekelia klausimo dėl nacionalinės premijos prestižo. Neduokdie! Yra kaip tik priešingai; skonio disbalansą sukelia leidybinė provokacija garsius, plačiai žinomus, įdomius, tačiau labai skirtingus autorius uniformuoti, tarsi jie būtų vieno legiono kariai. Išties, ar premija leidžia šitaip suvienodinti žmones, ar laureatai yra legionas?
Viena vertus, visiškai suprantamos leidėjų užmačios savo produkciją žymėti kokybės logotipu, leidžiančiu išskirti leidinį iš aukštesnio standarto reikalavimų neatitinkančių leidybos srautų. Gali būti, jog tokios autoritetingos knygų leidybos serijos kultivavimas leidžia lengviau, supaprastinus procedūras, gauti Kultūros ministerijos finansinę paramą to vertiems leidiniams, padeda kaupti leidybai reikalingų lėšų. Kita vertus, mūsų dinamiškais laikais kinta garbės vardų instituto statusas, keičiasi pati garbės ir prestižo samprata. Tuo tarpu garbingo žmogaus šlovę, unikalaus talento poeto vardą J. Juškaitis įgijo dar tais sovietiniais laikais, kai tokiu žmogumi būti paprasčiausiai reikėjo drąsos, o ištikimybė kūrybos principams nebuvo lengvai tiražuojamas reiškinys. Tikrai nenoriu priešpriešinti J. Juškaičio kitiems anų laikų menininkams, o tik bandau atkreipti dėmesį į tai, jog poetui garbę suteikia ne priklausomybė grupei, ne narystė prestižiniame klube, iš rankų į rankas perduodama palmės šakelė, o savitas kūrybos ir likimo kodas.

Legenda apie J. Juškaitį formavosi išties nepalankiais laisvam žodžiui laikais, kai retai pasirodančios, kukliai išleistos poeto knygos iš anksto žadėjo, jog čia nebus tarsi ir privalomų esamomis aplinkybėmis (tam tikra dalimi) šlamšto, falsifikacijų, prievartos pateisinimo. Esamomis aplinkybėmis tai panašėjo į nemenką stebuklą, kuris, pasirodo, tęsėsi, užstrigęs įvairavo laike. Taigi, regis, J. Juškaičio pavardė pjaunasi su kiekvienos serijos idėja iš principo, nes legendos neįmanoma inventorizuoti, o stebuklai nėra numeruojami. Poeto apskritai knygų negalima numeruoti, juolab ši patetiška išvada tinka čia aptariamam poetui. Gal tokia numeracija leidėjams regisi kaip žaismingas pasirinkimas, tačiau, įtariu, jog žmonėms, kurie perka knygas, tai pasirodys nelabai skoningu įforminimu. Įsivaizduoju, jog leidyboje gali išpopuliarėti kokia nors memorialinė serija, tačiau Premijos laureatų serijos autoriai yra gyviausi iš gyvųjų.

Leiskite pavadinti šiuos pasiaiškinimus „skaitymais”, nes iš anksto noriu pranešti, jog iš karto išpilti savo nuomonę apie J. Juškaičio poezijos esmę neįmanoma Šio poeto įsipareigojimas tiesai, kaip sakyta, visados buvo labai aiškus, tačiau jo kūrybiniuose ieškojimuose yra daug posūkių, netikėtų užkaborių, užkaboriukų. Tai reiškia, jog J. Juškaičio kūrybinis palikimas yra tas atvejis, kai galima išbandyti daugiaperspektyvinį apžvalgos būdą, neužmirštant, žinoma, užduoties subendravardiklinti išvadas. Kartais dėl reikalo esmės privalu prarasti linijinės logikos nuoseklumą, nepabijoti įsivelti į ginčą su savimi, pabandyti išdėstyti komentuojamus eilėraščius vienos plokštumos skirtingose vietose, panašiai kaip yra elgiamasi su eksponuojamais paveikslais. Išties nutapytos drobės be rėmų, sudėtos viena ant kitos į krūvą, nėra pats patogiausias vaizduojamojo meno stebėjimo atskaitos taškas. Tačiau taip pat ne kiekvienas eilėraščių rinkinys yra romanas eilėmis, turintis neginčytiną ašį, viską jungiantį karkasą. Taigi kyla klausimas – kokį nuoseklumo tipą įteisina minėtas leidinys, kaip visuma dera su atskiromis dalimis, o dalys, t. y. atskiri eilėraščiai nubrėžia visumos kontūrus.

J. Juškaičio eilėraščio eilutė dažnai laužo nusistovėjusį verbalinės komunikacijos kanoną, keičiant įprastą žodžių tvarką sakinyje (vienus žodžius paankstinant, kitus nukeliant į pabaigą), dažnai taip radikaliai neigiant žodžio prasmės nuodėvas, jog ne iš karto, o tik kelis kartus perskaičius eilutę, žodžiai pradeda derėti prie konteksto, ima liudyti prasmės vientisumą. Taigi čia eilėraščio prasmė tarsi nėra duota iš anksto nekvestionuotinu pavidalu, o yra surenkama tik dalyvaujant skaitytojui, todėl sugebėjimo įsigyventi, skaitant tokį eilėraštį, neužtenka, čia būtina „įsijungti” visais savo analitiniais sugebėjimais. Tam tikra intelekto kultūra praverčia skaitant J. Juškaičio eilėraštį, o jo rinkiniai savo ruožtu yra puoselėjantys tokią kultūrą tekstai. Tomas Venclova yra pažymėjęs, jog poetinio teksto organizavimas savo esme yra gilesniųjų sąmonė sluoksnių paieška, tuo požiūriu yra savosios sąmonės ir savimonės kūryba. Kaip atrodo, J. Juškaitis išpažįsta kiek kitokią paieškos strategiją, tačiau į savimonės ugdymą, absorbuojant Vakarų kultūros tradiciją, žiūri labai rimtai. Išties šis poetas tiesos ieško ne savo uždaros sąmonės gelmėse, tačiau ir čia išpažįstami saviti sąmonės stiprinimo būdai. Viename eilėraštyje pati eilėraščio žemė yra įvardijama kaip netolimo „angelo aurai plečiantis” ištryškę regėjimai (p. 12). Todėl rinkinio autorius savo žvilgsniu visados yra nusitaikęs į objektą „aukščiau jūros lygio”, o tiksliai parinktas žodis, žinoma, stiprina tokią regėseną.

Viena iš J. Juškaičio komentavimo perspektyvų yra jo eilėraščių skaitymo metu vis stiprėjantis įsitikinimas, jog šis poetas yra tikrasis elegijos puoselėtojas, tokios pamatinės nuotaikos, pasakyčiau, sodininkas, liūdesio vakaro metafizikas par excellence. Kaip visi įsivaizduojame, elegiškumas žymi pačios poezijos dvasią, todėl galime sakyti, jog šis poetas valgo savo duoną, o tai persirengėlių laikais yra nemaža dorybė. Knygos autorius savo viltingu liūdesiu ir graudžiu džiaugsmu įasmenina pasaulį, tiksliomis įasmeninto žodžio intonacijomis siekdamas išmatuoti jo parametrus ir judėjimo kryptį. Tačiau toks įasmeninimas čia neturi nieko bendro su konkrečiomis psichologemomis, vyksta peržengiant savo kompleksus, yra nepavaldus žmonių tarpasmeniniuose santykiuose įgytam kartėliui. Tai Būties, Tylos, Dievo akivaizdoje ištuštėjusio žmogaus elegiškumas, kai mainais už psichologinį ištuštėjimą yra įgyjama Būties intuicija, tuštumos  paradoksali pilnatvė, tobulas sklidinumas.

Kaip atrodo, šio rinkinio raktažodžiais reikia laikyti poeto žodžius, skelbiančius, jog pasaulis aidi skausmo švarumu (p. 32). J. Juškaitį būtų galima pavadinti skausmo poetu primas, jeigu, su kruopelyte ironijos tariant, ši vieta nebūtų užimta Alfonso Nykos-Niliūno. Pastarasis skausmo šifrus išdėlioja beveik kiekviename eilėraštyje. T. Venclova net yra pabrėžęs, jog tokia A. Nykos-Niliūno manija yra ilgainiui skaitytojui įgrystantis dalykas. Vis dėlto čia man rūpi kitas momentas, o būtent skausmo nuskaistinimo pagrindu įgyjamas žmogaus identitetas. Žmogaus sugebėjimas įmagnetinti skausmą apskritai, sielos, kaip beribio skausmo telkinio, kultas paprastai baigiasi katastrofa. Užtenka menkiausio taršos užkrato, ir toks skausmas destabilizuoja žmogų, kartais tiesiog supūdo. Žmonės, kuriems skauda sielą, neretai tampa alkoholikais, narkomanais, smukusiais žmonėmis, padugnėmis. Į skausmo apimtį negalima įsileisti nešvaros užkrato jokiu pavidalu, didžiausioje neviltyje ypač privalu vengti nuodėmingų minčių. A. Nyka-Niliūnas ir J. Juškaitis išvalo skausmo substanciją, pirmasis išgrynindamas ją kaip idėją, antrasis išskaistindamas kaip medžiagą. Galbūt ne visai klysta Friedrichas Nietzsche, teigęs, jog askezė yra filosofijos įrankis, tad esą jos garbinimas filosofijoje nėra savitikslis dalykas, šitaip filosofija esą galanda savo ginklus. Pagal analogiją čia jau būtų galima klausti: ar išgrynintas skausmas yra pačios poezijos priemonė?

Trečias atskaitos taškas, leidžiantis plėtoti skaitymus, yra plačiai žinoma tiesa, jog J. Juškaitis visados yra Dievo paieškos kelyje. Tačiau gali būti, jog tokia formuluotė nelabai tinka būtent šiam poetui, kuris ne tiek ieško, kiek saugo jau surastą lobį. Kaip buvo minėta, T. Venclova yra kalbėjęs apie gilesnių sąmonės sluoksnių paiešką, tačiau labai įtartinai atrodytų nuoroda į gilesnius Dievo sluoksnius. Būties klausimas čia yra lemiamas: Dievas yra arba nėra, tačiau nėra tokios disciplinos kaip Dievo archeologija. Kita vertus, pasaulis nėra sukurtas iki galo, jo prigimtyje daug demoniškos tamsos. Taip ir J. Juškaičio poezijoje Dievo vardas nėra laimės garantija, nėra kokios nors terapijos patogi priemonė, nors atožvalga į Kūrėją neleidžia beprasmiškais nutikimais laikyti žmogaus vargų. J. Juškaitis dalijasi savo įžvalga, jog žmogus yra Dievo atvaizdas ir panašumas savo sielos skausmu, o kančia yra šventa, nes kentėjo pats Dievas. Pats trumpiausias, tačiau maksimaliai įkrautas yra štai toks rinkinio eilėraštis:

[/i]Aš turėjau savo sielos žaizdą
Ir žaizdotą Dievą: visada
Metė į tikėjimą Apvaizda
Susitikti žaizdai su žaizda.[/i]

(p.38)

Kančios šventumo pagrindas yra apibrėžiamas labai aiškiai. Tačiau kyla įspūdis, jog poetas yra vedamas įsitikinimo, kad žmogaus kančia, vargas, nepritekliai, skausmas  yra nuoroda į Dievo buvimą, taigi esą mūsų būties defektyvumas ne tik šaukiasi Dievo, bet yra iškalbingiausias protingos pasaulio priežasties įrodymas. Tai, žinoma, racionaliai nedešifruojamas, paradokso struktūroje įklimpęs įsitikinimas, kraštutinio misticizmo pavyzdys. Komentarai čia neįmanomi. Vis tik atkreipsiu dėmesį, jog J. Juškaičio kūryboje tokį skausmo Dievą manifestuoja visas įžvelgiamas pasaulio grožis. Taigi poetas, kalbėdamas apie šiurpulingą gamtos grožį, varijuodamas, pavyzdžiui, įprastomis peizažo ar metų laikų temomis, kartu kalba apie Dievą. Sukeliantis skausmą grožis yra Dievo šifras. Klausimas tik toks: kaip grožio patirtis gali išprovokuoti nenuraminamą skausmą? Išties - tai kebli tema, kuriai reikia atskiro pokalbio. Dabar atkreipsiu dėmesį į tai, jog grožis akina, regimas grožis gali sukelti akių peršėjimą. Tačiau grožis įgelia ir į sielą, gali tapti vidujinio peršėjimo priežastimi. Poetas tarsi sako, jog gamta taip pat garbina Dievą, o grožio patirtis padeda išsilukštenti šventumo nuojautai.

Poetas įsivaizduoja, jog žmogus, kaip baigtinė būtybė, gali adresuoti savo klausimus begalybei, tačiau begalinio atsakymo žmogus nepajėgs suprasti. Kaip atrodo man, tokia klausimo-atsakymo dialektika paaiškina šio poeto kūryboje dažnai demonstruojamos teiginių veidrodinės simetrijos prasmę, atvirkštinių pakartojimų užduotį. Į begalinį klausimą galima gauti begalinį atsakymą tik kaip paties klausimo atspindį su inversija, t. y. kaip klausimo pakartojimą priešingoje veidrodinės simetrijos pusėje.

Vis dėlto ne mažiau svarbi nei amžinybė poetui yra laiko dimensija, istorijos išbandymų apmąstymas, o tautos likimo peripetijos čia neretai tampa pagrindine būties dramos tematika. Plėtodamas šią tematiką, poetas siekia sugrąžinti daiktams prigimtinį svorį, priminti tikruosius jų vardus. J. Juškaičio kūryba skelbia, jog sąžinės negalima redukuoti į psichologines vingrybes, o istorinės pagirios nieko neatperka (prisiminkime ta proga psichologiniu vadinamą lietuvių romaną). Lietuvių laisvės kovų dalyvis, partizanas, čia yra suprantamas kaip ontologinė figūra. J. Juškaičio kūryboje žodžiai apie laisvės karius skamba pačia aukščiausia gaida. Kita vertus, apie laisvės idealų išdavystę poetas neretai prabyla su įasmeninta pagieža, tokiu atveju metaforų slinktis tampa labai uždara. Eil. „Išsilaisvinimas” du paskutiniai stulpeliai skamba taip:

Mes išgyvenom - laisvei. Prie žmogaus,
Trinančio akies kamputį,
Lig žmogaus su išgąsčiu žvalgaus;
Tik laisviems nėra kam būti.
Ir nuo skurdo auksinio šviesu.
Kaip visada... O suvargę
Žiūri į tuos, kurie iš visų
Pavogtą laisvę suvalgė.

(p. 71)

Tiksliai charakterizuojama reikalų padėtis, kai žmogus nelabai veržiasi įgyvendinti savojo orumo uždavinio, įasmeninti pilietinį laisvės turinį. Gražiai sutyvuliuoja žodžiai: nuo skurdo auksinio šviesu... Daug kebliau suprasti teiginį apie tai, jog pavogtą laisvę kažkas suvalgė. Labai tiesmukiška konstatacija. Gal toks tiesmukiškumas čia forsuojamas sąmoningai, esą oponentai net neverti subalansuotos metaforos, o gal atsiranda dėl to, jog labai asmeniškos asociacijos užstringa kažkur pakeliui pasąmonės lygmenyje. Dar kito eilėraščio užsklanda yra tokia:

Ne visi degtinę maišyti
Gali su ašara. Ir neverčiu.
Jei mano sausai parašyta,
Šlapinkitės ašaromis pačių.

(p. 80)

Tikrai nei šis, nei tas. Be to, abejonių kelia ne pasakymo drastiškumas, bet drastiškumo beprasmybė, adresato neaiškumas, skonio ekvilibristika. Tačiau čia turiu pats pasiaiškinti. Menkai citavęs autorių viso svarstymo metu, recenzijos pabaigoje pažymėjau labiausiai nevykusius posmus. Gal tai reiškia, jog komentatorius paprasčiausiai yra piktavalis žmogus? Vis dėlto reikalas tas, jog cituoti kažką iš J. Juškaičio eilėraščių rinkinių labai keblu, nes pradėjus norėtųsi cituoti beveik viską iš eilės, nelengva būtų sustoti. Šis autorius skaitytoją iš karto užburia, pakeri be išlygų. Galbūt kas nors kitas pabandys pacituoti autorių, išrinkdamas gražiausius posmus, atkreipdamas dėmesį į labiausiai vykusias eilutes. Tokios eilutės - sutirštinto grožio pavyzdžiai, jos įmagnetina savaiminį grožį platoniškąja prasme. Tai toks grožis, kuris yra pats sau motyvas. Tokio grožio raiškoje jokiam komentatoriui nepavyks atrasti siūlo galo racionaliai interpretacijai. Taigi baigdamas pacitavau tik tuos posmus, kurių nebuvo būtina cituoti. Kita vertus, tai leido pademonstruoti, jog poeto talentas yra aukščiau už intersubjetyvias skonio konvencijas.

Tiesą sakant, tik dabar, įsirengus kažką panašaus į projektorių ir nustačius žiūrėjimo kryptį, prasideda skaitymai. Eilėraščiai atidengiami atsiverčiant knygą.