Dzenas ir motociklo priežiūros menas

Apsišlapinęs vakarietis svečiuose pas Rytų išminčių

Ką bendro turi dantratis ir tirolietiška dainelė? Nesugalvojate? Visi žino, kad kiaušinį sugalvojo višta, o dantratį – protingas žmogus. Tai štai: kai protingo žmogaus kiaušiniai pateko tarp dantračių, jis sugalvojo tirolietišką dainelę! Cha cha cha...

Šis vulgarus anekdotiškas „diskursėlis“ gana vaizdžiai iliustruoja mūsų „laisvą“ vakarietišką mąstymo būdą – laukinį vilką su aristoteliškos logikos antkakliu, kuris ciceroniškos retorikos grandine pririštas prie platoniškos dialektikos šunbūdės. Senovės Graikijos filosofų pavergtiems mūsų protams, tuščiai besisukantiems dvejetainės priežasties ir pasekmės sistemos samsaroje, svetimas bet koks alogiškos minties krustelėjimas, paremtas žmogiška (ne, geriau – gyvuliška) intuicija, taip būdinga Rytų išminčiams. Žinoma, juoko dėlei – užstalėse arba popfilosofijos brošiūrose – mėgstame pasamprotauti apie, pvz., pliaukštelėjimą viena ranka ir kitokias rytietiškos ezoterikos bei mistikos miglas, tačiau mūsų an-alfabetinį ana-chronizmą a-logikos atžvilgiu geriausiai išreiškė dar Napoleonas Bonapartas, prieš du šimtus metų iš patrankų šaudęs į Egipto sfinksus...

Pramoniniams Vakarams „atradus“, t. y. kolonizavus Rytus, šviesiaplaukės bestijos ėmė iš tenai vežti ne tik arbatžoles skrandžiui, bet ir „žolę“ smegenims, ėmė siurbti ne tik naftą, bet ir dvasinę gyvastį – „netradicinius“ Rytų religijos ir filosofijos mokymus. Savaime suprantama, kaip atsvarą savosioms pragmatizmo doktrinoms. Dvasinės atgaivos tokiuose mokymuose ypač atkakliai ieškojo Vakarų jaunimas, bandantis nors taip išsigelbėti nuo visa apimančios vartotojiško pasaulio tuštumos. XX a. pradžioje jauni amerikoniukai noriai studijavo Šri Ramakrišnos raštus („Reikia pakilti virš žinojimo ir nežinojimo, kad pasiektumėt Brahmano būseną“) ir įdėmiai klausėsi Svamio Vivekanandos paskaitų („Nepavyks pažinti Dvasios, sprendžiant miglotas, supainiotas filosofines užduotis, geriau būti neraštingam ir neperskaityti gyvenime nė vienos knygos“). Amžiaus viduryje Kalifornijos bytnikai ir ankstyvieji hipiai savo kuprinėse tampėsi Hermanno Hessės ir Suzukio Daisetsu tomelius... O kai 7-ojo dešimtmečio pabaigoje buržuazinė visuomenė „perkando“ hipių – „grupiniu seksu užsiiminėjančių narkomanų“ – idėjas, vėlyviems ir jau komercializuotiems gėlių vaikams prisireikė posthipišką laikmetį atitinkančio, adaptuoto, sukramtyto ir suvirškinto „greitojo maisto“ – dvasinio „Big Mac“ su rytietiškais prieskoniais. Tokį veržlėrakčio ir lotoso sumuštinį, patetiškai vadinamą „kelionine hipsterių biblija“, paruošė filosofijos ir retorikos dėstytojas iš Mineapolio Robertas M. Pirsigas.

(Trumpas biografinis intarpas.) 7-ojo dešimtmečio viduryje dėstytoją, rytietiškos dvasios paskaitomis bandžiusį kovoti prieš reakcingą akademinę pedagogiką, ištiko nervų krizė ir jis ilgam atgulė į beprotnamį. Pailsėjęs prie filosofijos nebegrįžo – ėmėsi sudarinėti technines instrukcijas pirmųjų kompiuterių vartotojams. 1968 m. su sūnumi ir keletu bičiulių motociklais išvyko į tolimą kelionę skersai visą Ameriką. Būtent po šio vojažo ir gimė knygos idėja – R. M. Pirsigas parašė būsimą knygą pristatančią esė ir laišku kreipėsi į 121 leidėją. Vieni iškart atsakė „ne“, kiti – vilkino, tad autoriui teko rašyti be avansinio honoraro. Tik po šešerių metų, 1974-ųjų balandį, vargais negalais pavyko išleisti 373 puslapių foliantą, kainuojantį 8,50 USD. Ir... šis traktatas iš karto tapo bestseleriu – per pirmuosius tris leidimus parduoti 48 tūkstančiai egzempliorių (tokiai literatūrai – tikrai daug), o 46-metis autorius gavo Guggenheimo stipendiją. (Trumpo biografinio intarpo pabaiga.)

Kodėl gi šis taikomosios metafizikos vadovėlis tapo toks pasiutusiai populiarus? Kad geriau mane suprastumėte (jūs – Aristotelio ir Platono anabolikų prišerti minties galiūnai!), kalbėsiu literatūrologinių proto gigantų lūpomis. R. M. Pirsigas sukūrė savitą ir organiškai vientisą mokymą, jungiantį Rytų ir Vakarų filosofines pasaulėžiūras. Į XX amžių autorius perkėlė graikiškomis ir lotyniškomis mąstymo tradicijomis paremtą H. D. Thoreau „Voldeną“, pastatydamas jį nuo galvos ant kojų, t. y. pagrįsdamas budizmo filosofija. Tai naujas mokymas kaip tradicinės subjekto ir objekto, priežasties ir pasekmės dichotomijos antitezė – Kokybės metafizika, kurioje veikia dieviškoji R. M. Pirsigo trejybė: sąmonė, materija ir Kokybė. Tai sistematikos genijaus šedevras, vaizduojantis pasaulį, susidedantį ne iš fizinių reiškinių, o iš moralinių vertybių. Tai įtemptas kelio filmas, veiksmo trileris, kuriame nuotykius patiria ne žmonės, o idėjos. Tai mechanikos dzenas, išmokantis pasiekti kasdienybės nirvaną. Tai filosofinis intelektualaus šaltkalvio veikalas, kuriame filosofuojama ne F. Nietzschės kūju, o paprastu plaktuku, atsuktuvu ir veržlėrakčiu... Ir t. t., ir pan., bla bla bla...

Na, o ką aš pats suvokiau, įdėmiai išstudijavęs šį kelioninį reportažą su šatakvų (XIX a. šatakvomis buvo vadinamos oratorių vasaros stovyklos) intarpais? Deja, išgarsintas R. M. Pirsigo „naujasis Kokybės, t. y. aretē mokslas“ man priminė ne atsiskyrėlišką H. D. Thoreau ideologiją ar kardinalų F. Nietzschės „visų vertybių perkainojimą“, o... banalų Motinos Teresės pamokslėlį: „Nebūtina daryti žygdarbių. Visiškai pakanka mažų dalykėlių, atliktų su didele meile“ (t. y. tokius gyvenimo svetimkūnius kaip Meilė ir Prasmė autorius pakeitė kitu silikoniniu implantu – Kokybe). Supratau, kad legendomis apipintos Rytų išminties arba iš viso nėra, arba mano „priešybių vienybės ir kovos“ sutriuškintam proteliui ji absoliučiai nepažini – t. y. rytietiška išmintis taip arti, taip čia pat, kad vakarietiško intelekto sufokusuotas toliaregis mano žvilgsnis jos net nepastebi. Supratau, kad rytietišką nirvaną patirsiu tik vieninteliu atveju – kai užmigdysiu tradiciškai klasikinį savo protą, nuolat ieškantį logikos ir visur įžvelgiantį dialektinius tarpusavio ryšius, t. y. KAI IŠPROTĖSIU, kai pašalinsiu tris nesveikas šaknis – dvešą, trišną ir avidją, kai, sulaužęs uždarą samsaros ratą, tapsiu klasikiniu apsimyžusiu bepročiu. Kai tapsiu JUO – tuo, kuris suvokė aretē prasmę: „Jis pradeda atsisakinėti dalykų, kurie jam iki šiol buvo gyvenimo našta. Jis jau abejingas koktumui ir gėdai, jo šlapimas nuteka per grindis – tai ne tyčia, o nejučia. Jis abejingas skausmui, kankinių skausmui, kai cigaretės degina jam pirštus, ir vėl, tai ne tyčia, o nejučiomis. [...] Jis pereina vienišųjų mitišką slėnį ir lyg pabunda iš miego. Suvokia, kad jo visa sąmonė, mythos, buvo sapnas ir niekieno kito sapnas, o jo paties sapnas, kurį jis dabar turės palaikyti savo paties jėgomis. Po to išnyksta netgi ir „jis“, ir telieka sapnavimas savęs paties pačiam esant tame sapne“ (p. 484).

O svarbiausias faktas, kurį suvokiau skaitinėdamas šį praktinį amerikietišką dzenbudizmo pradžiamokslį, – mūsuose dabar taip madingos vakarietiškos diskurso teorijos tik parodo „mūsų paties proto prigimtinį trūkumą“ ir praktiškai yra nieko vertos, nes niekur neveda. Dialektiškai protaudami mes išgalvojame daugybę hipotezių, kurias patvirtiname arba nuneigiame pasitelkę įvairiausius diskursus. Kiekvienas mūsų protinio darbo rezultatas – hipotezė, išvada ar teiginys – turi pranašumų bei trūkumų ir yra lengvai nuneigiamas kitu teiginiu, išvada ar hipoteze, taip pat turinčia trūkumų ir pranašumų. Žodžiu, naudodamiesi vakarietiško mokslo metodu, mes tik dauginame hipotezes – užuot jas pašalinę. Keliame „baltąjį triukšmą“, o problemų esmė taip ir lieka nepaliesta. Tuo tarpu dzenas savo „nemoksliškais“, nuolat besikeičiančiais, alogiškais ir aptakiais atsakymais dažnai pataiko kaip pirštu į akį. O nepateikdamas jokio atsakymo jis mūsų smegenis slepiančioje kaukolėje praduria trečiąją skylę – dievišką!

Tad šalin visas pseudologikas ir paradialektikas! Jeigu dabar kas nors paklaustų, kas bendro tarp dzeno ir motociklo priežiūros meno, atsakyčiau:

karbiuratorius turi tris varnų sparnus.

Arba: pisau pasaulį puolusio asilo seile.

Arba: išeitis ateina su pasiliekančių ienomis.

Arba: tu plius tu lygu neturi.

Arba: falas myli sofą.

Arba:ooo1o99ikl;i.,pyknulmmmmmmmmmm 111

(Pastarasis atsakymas – tiksliausias. Jį pateikė mažametė R. M. Pirsigo dukrelė Nelė, pasistiebusi ant pirštų galiukų ir pabarškinusi tėvelio rašomosios mašinėlės klavišus.)