Duobės

„Duobė tau“ — prisimenu nieko gero nežadantį posakį. Žaliojo ežero stovyklos sumanytojai, spėju, irgi yra jį girdėję. Stovyklos esmė labai paprasta. Kiekvienas naujai atvykęs vaikas gauna kastuvą ir užduotį — iškasti vieną duobę per dieną. Kastuvo gilumo ir kastuvo platumo. Paprasta. Bet ar jie ko nors ieško?

Padėtį apsunkina tai, kad „Žaliojo ežero“ stovykloje niekada nelyja. Net jokio ežero ten nėra. Suprantama, vaikai atsidūrė šiame rojuje ne savo noru. Tai pataisos darbų stovykla.

Tokiame kontekste rutuliojasi istorija apie praeities nuodėmes, skolų grąžinimą ir tikrą draugystę. Praeitis šioje istorijoje itin glaudžiai susipynusi su dabartimi. Žavi knygutės stilius. Atrodo, autorius kartkartėmis užsimiršta, kad knyga yra skirta vaikams (Alma littera išleido ją serijoje „10+“).

Beje, lietuviai vaikai, neišklausę Amerikos istorijos kurso, vargu ar supras kai kuriuos knygos siužeto vingius. Mama, mama, kodėl baltoji amerikietė negalėjo bučiuotis su juodaodžiu? Politinio korektiškumo ir žmonių teisių laikais tokie draudimai atrodo nesuprantami.

Na, bet gana apie politiką. Knyga, kaip jau minėjau, bando įpiršti nuomonę, kad už praeities klaidas reikia mokėti. Ir — praeities klaidas galima išpirkti. O tai, pripažinkime, džiugina. Knyga, kaip ir pridera vaikams skirtiems kūriniams, baigiasi gerai. Visas praeities duobes galima užkasti.