Knygos
Romanai (1925)
Poezija (618)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Drugys ant peties

Drugys ant peties Ši knyga apie pribloškiančią dviejų paauglių, Omaro ir Aleksandro, draugystę, jų suokalbį prieš brutalų ir valdingą Aleksandro tėvą, apie pirmuosius nusivylimus, vienatvę ir liūdesį.

Šešiolikmečio Omaro lūpomis pasakojamas tviskantis ir nenuspėjamas draugo likimas yra panašus į poeto Rembo. Kai Aleksandras dingsta be žinios, Omarui lieka prisiminimai, vizijos, daugybė neatsakytų klausimų.

Virginie Lou gimė 1954 m. Kuboje. Baigusi filologijos ir filosofijos studijas, be kitų darbų, ji dėstė prancūzų kalbą ir literatūrą mokykloje. Keli jos romanai skirti paaugliams („Barbaro akis“, „Panegirika šviesai dinozaurų laikais“), tačiau daugiausia Virginie Lou rašo jaunimui: „Aš nesu beždžionė“ (ši knyga 1989 m. apdovanota Polar premija), „Margarita ir metafizika“, „Margarita ir politika“, „Rožinis gyvenimas“, „Miniatiūristas“.
Rašytojos knyga „Drugys ant peties“ 2000 m. Brivo knygų mugėje apdovanota Jaunimo premija.

Jūs klystate, ne iš užsispyrimo aš nekalbu. Aš nežinau, kur Aleksandras. Nežinau, ką pasakyti, kad numalšinčiau jūsų liūdesį. Manasis dusina mane. Be to, jei ir galėčiau jums atsiverti, jūs manęs nesuprastumėt, nenorėtumėt suprasti. Arba nepatikėtumėt. Jūsų pyktis dėl to, kas įvyko, atima man jėgas. Tačiau ne dėl savo silpnumo aš neatėjau prie jūsų durų. Aš neturiu ko pasakyti jums rūpimu klausimu.

Nuo tada viską stengiuosi užmiršti. Ir užmirštu save. Aš tapau kitu žmogumi, gerai suderinta mašina. Kasdien darau tuos pačius judesius, tarsi būčiau apsivilkęs ne tik savo senelio kailinę striukę, bet ir jo gyvenimą. Keliuosi auštant. Penktą su meškerėmis einu prie upės. Būnu ten iki vienuoliktos valandos. Paskui valau pagautas žuvis. Dedu jas į šaldiklį, per stebuklą išlikusį po didžiojo namų tvarkymo, kurį mano tėvas surengė mirus senelei. Jis liko įjungtas, pilnas daržovių ir mėsos, sudėtos prieš dvejus ar trejus metus, o gal net dar anksčiau. Dedu ten ir savo žuvis, tarsi ketinčiau čia, vienatvėje, gyventi ilgai.

Vidurdienį bandau ką nors suvalgyti, džiūvėsio gabaliuką ar vaisių. Dažniausiai man nepavyksta. Pusę pirmos užlipu į savo kambarį ir atsigulu miegoti. Ši siesta yra vienintelis laiko tarpas, kai aš išties miegu, giliai, be sapnų.

Pabundu visada tuo pačiu metu, 14 valandų 26 minutės. Nežinau, kodėl 26. Gal šis skaičius slepia kokią nors paslaptį? Aš tapau mašina, kurioje - akivaizdu - veikia chronometras.

Lipu ant kalvos už namo ir žiūriu į upę, tolyn j slėnį ir dar toliau, į miestą. Aš galvoju apie jus. Galvoju, ką veikiate, ar tapote, ar verkiate, ar Aleksandras jums parašė, o gal paskambino...

Stengiuosi negalvoti apie Aleksandrą.

Tekinas nusileidžiu žemyn, kad išvengčiau prisiminimų. Mano senelių bibliotekoje apstu nuotykių knygų, senų meilės romanų. Skaitau. Ryju knygas be pertraukos, kartais net supainioju istorijas. Nesvarbu, jokia knyga nepapasakos to, ką man reikia išgirsti, jokia neapšvies mano paties istorijos, net nešvystels į tuos neįtikėtinus vingius, kad juos suprasčiau. Man atrodo, kad girdžiu balsą Aleksandro, skaitančio man Šunerio kavinėje rytais, prieš einant į licėjų. Kavos kvapas, kavos aparato atodūsiai, pokalbių murmesys lydi žodžius, kuriuos Aleksandras mokėjo išskirti, priversti suskambėti ypatingai. Retą dieną jis neturėdavo frazės, fragmento, poemos, atrastos naktį, kuria su manimi pasidalydavo rytą. Kitomis, tyliomis, dienomis sėdėdavo atkakliai palinkęs virš puoduko ir aš žinodavau, kad tada geriau laikytis atokiau. Tai neišvengiama auka jo blogai nuotaikai. Tada aš tai vadinau bloga nuotaika. Įžvelgiau jame kiaulės bruožų. Nemėgau jo tomis akimirkomis.

Aleksandras nebuvo panašus nė į vieną iš mūsų. Jis taip nuo mūsų skyrėsi, buvo toks tolimas, taip iškilęs virš visų... Net jūs, kuri jį mylėjote kaip motina, kuri matėte, kaip jis augo, negalite suvokti, kaip mažai kas jį siejo su mūsų amžiaus berniukais. Na, o mes jį įvertinome nuo pat jo pasirodymo dienos, kai tik jis įžengė į klasę. Jis nieko nedarė kaip visi. Atsikraustė vieną gražų rytą pirmo trimestro pabaigoje. Vilkėjo ilgu afganų vilnos apsiaustu, kurį labai mėgo, po juo lininiais marškiniais ir baltomis kelnėmis. Atrodė, kad jis nejaučia šalčio. Mūsų akimis žiūrint, jis rengėsi kaip užjūrio gyventojas, net neturėjo licėjuje tiesiog privalomų sportbačių, o vidury žiemos avėjo sandalais. Apie kaklą buvo apsivyniojęs ryškių spalvų šaliką, apsagstytą girliandomis iš varinių pinigėlių, kurie skambėdavo. Išvydę jį įeinant taip apsitaisiusį, keli mokiniai prunkštelėjo. Jis neparaudo, tik pažvelgė įjuos su šypsena lūpose. Tai nebuvo niekinamas žvilgsnis, tai nebuvo išdidi šypsena. Jame buvo jėga, kuri iškart nutildė juoką. Jis atsisėdo į pirmą suolą. Buvo prancūzų kalbos pamoka. Mokytojas kaip beišmanydamas stengėsi mums padėti įvertinti Rasiną. Aleksandras įvertino. Jis buvo skaitęs Rasino pjeses ir susipažinęs su Rasino gyvenimu; žinojo, kad jis atsisakė literatūros dėl karjeros karaliaus dvare. Aleksandras tai laikė paprasčiausia išdavyste. Iš pradžių mokytojas išpūtęs akis žiūrėjo į tą nepaprastą naujoką, o netrukus pamoka virto jų dialogu. Bent kartą ir mes klausėmės. Rasinas tapo gyvu personažu, bendru jųdviejų pažįstamu, draugu, dėl kurio jų nuomonės nesutapo. Aleksandras nesielgė kaip klasės lyderis. Jis nesigyrė savo žiniomis. Savo nuomonę gynė be įkarščio, atsiprašinėdavo už spragas. Jis kalbėjo tyliai, moduliuodamas „r" tokiu akcentu, kurio negalėčiau su niekuo palyginti, bet iškart pamilau. Per anglų kalbos pamoką paaiškėjo, kad jis laisvai kalba angliškai, be to, rusiškai ir itališkai. Dar neatėjus pietums, jis jau buvo sužavėjęs visą klasę, išskyrus du ar tris storžievius, tarp jų ir įtakingąją klasės žvaigždę Bruno, kuris vertino tik sportinius pasiekimus. Aleksandras buvo nulis sporte, nulis matematikoje, nulis gamtos moksluose, nulis fizikoje, bet nenugalimas istorijoje ir geografijoje.
2005-11-15
 
Kita informacija
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Gimtasis žodis
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2005
Vertėjas (-a): Danutė Povilavičiūtė
Puslapių: 78
Kodas: ISBN 9955-16-018-7
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-04-01 18:28
Egle Lelia
hm..net nzn kaip apibudinti sia knyga... paskaitykit tada tikraj zinosit kad siai knygaj nera zodziu apibudinti;]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą