Draudžiama meilė

Rašytojo Vydo Asto romanas "Draudžiama meilė" išleistas "Alma littera" leidyklos "Lietuvių meilės romano" serijoje. Serijos pavadinimas - aiški nuoroda į populiariosios literatūros žanrą. Tarp kitų pramoginės literatūros žanrinių porūšių (detektyvinio, kriminalinio, politinio…) lietuviškajam "jausmų romanui" priklauso gana kukli vieta. Lengvo pasiskaitymo knygų išleidžiama labai daug, yra ne juokais išpopuliarėjusių autorių (E.Malūkas, V.Rožukas, E.Kalėda ir kt.). Tačiau meilės romanų, kuriuos, kaip pagrįstai teigia eseistė G.Radvilavičiūtė, mėgsta skaityti moterys, nors nedrįsta prisipažinti, turime dar nedaug. Dažniausiai skaitomi verstiniai romanai, kuriais užverstos knygynų lentynos.

Masinės literatūros žanrų laukas gana platus, o ribos nėra griežtos - vieni pramoginiais pavadinti kūriniai gali gerokai priartėti prie rimtosios literatūros, reprezentuojančios nacionalinę kultūrą, kiti, atitinkantys tą pačią žanro apibrėžtį, vis dėlto aiškiai skirtini bulvarinei ar net pornografinei literatūrai, tenkinančiai primityvius masinio skaitytojo poreikius, žemų instinktų sąlygojamas aistras.

Vydas Astas su savo ankstesne kūryba yra pasireiškęs kaip rimtosios literatūros autorius, gal nepasiekęs ypatingų gilumų, tačiau imponavęs nedviprasmiška etine ir estetine pozicija, fizikui būdingu pastabumu ir tikslumu, įžvalgia psichologine analize, lakoniška raiška. Ir aptariamojo Vydo Asto romano nesinorėtų priskirti tik pramoginiam žanrui, nors jo pavadinimas ir šokiruojanti "prekinė išvaizda" (menkai paslėpti nuogi kūnai virš altoriaus) inspiruoja būtent tokį vertinimą. Tačiau net tai, kad romane vaizduojama pikantiška istorija - kunigo ir ištekėjusios moters meilė, nesuteikia jam pigaus lengvumo. Viskas priklauso nuo autoriaus pozicijos, individualios kūrybinės jo programos, kuri daug lemia kūrinio kokybę ir norom nenorom "išduoda" netgi paties rašančiojo dvasinės ir fizinės sveikatos būklę. "Draudžiamoje meilėje" išvengta pagundų leistis į egzotiškus siužeto vingius, kvapą gniaužiančių meilės nuotykių paieškas, prasilenkiant su gyvenimo logika ir psichologine tiesa. Netrafaretiški herojai neatvedami į trafaretiškai laimingą pabaigą. Nėra nei Pelenės, nei jos vestuvių su Princu.

Tad apie ką šis kūrinys? Koks autoriaus kūrybinis sumanymas, romano problemų užtaisas? Iš karto reikia pasakyti, kad "Draudžiama meilė" - romanas be perversijų ir patologijos. Gražiai, šiltai, su nemenka literatūrine kultūra ir psichologine įžvalga vaizduojama normalių žmonių normali meilė. Romano struktūros pagrindą sudaro ne koks nors banalus jausmų dirginimas draudžiamos meilės scenelėmis, o minties įtampa, vis didėjantis emocinis ir intelektinis krūvis. Rodydamas stiprėjančią, protu nebevaldomo potraukio galią, autorius kuria su kiekvienu mylimųjų susitikimu augančios įtampos situacijas ir leidžia savo herojams patiems nuolatos jas ne tik tiesiogiai išgyventi, bet ir analitiškai permąstyti, moraliniu požiūriu vertinti, rinktis, apsispręsti ir tuoj pat proto diktuojamus sprendimus sulaužyti, kankintis ir vėl pradėti viską iš naujo, tik klimpstant vis gilyn, beviltiškai blaškantis, dvasiškai puolant. Taigi romaną įelektrina lyg savaime, neprikišamai formuojamas autoriaus minties krūvis.

Apie ką mes skatinami mąstyti, kokias dilemas spręsti? Pirmiausia - kas yra meilė, kokie jos atpažinimo ženklai? Kokia yra ta vadinamoji tikra meilė, kokia tik tariama, tik instinktų ir aistros trumpalaikis siautėjimas? Kokios aukos ji verta? Ar leistina vardan jos nepaisyti įsipareigojimų šeimai - vyrui, vaikui, pagaliau savo vidinei ramybei ir pusiausvyrai? Pareigos ir atsakomybė - proto sfera, verčianti romano heroję Giedrę pirmiausia galvoti ne apie save, o apie Kitą. Tuo tarpu jos meilė - tai jausmai, instinktyvus pasitenkinimo ir laimės siekimas sau, bėgimas iš nebemielų namų. Kai ta laimė perkama kitų nelaimės kaina, pradeda prikaišioti sąžinė, renkami argumentai už ir prieš. Prigimtis traukia į vieną pusę, pareigos - į kitą. Kas svarbiau? Giedrė renkasi šeimą. Rodos, galima tik pritarti jos apsisprendimui. Bet kiek apgaulės ir netikrumo lieka žmonos santykiuose su vyru ir prieštaravimų draskomoje jos pačios sieloje, dvilypiame gyvenime! Ar galima ramiai pragyventi visą likusį gyvenimą, nešiojantis niekam neatskleidžiamą paslaptį apie savo ir kunigo dukterį, kasdien žiūrint į akis savo mulkinamam vyrui, kuris augina svetimą vaiką? Vėl kyla abejonės, ar ji teisi, atsižadėdama atviro, nemelagingo gyvenimo, jausmų tiesos? Bet kas gali garantuoti, kad tie jausmai ne trumpalaikiai, jei ji pati tuo dažnai suabejoja? Šią abejonę autorius palieka ir mums, nes vaizduojamoji meilė nėra tik romantiškas, aklas, bekompromisinis jausmas. Blaiviai mąsto pirmiausia romano herojė, bet akivaizdu, kad tokia ir autoriaus pozicija. Jis realistas, nepamiršta, jog, be jausmų, dar yra ir negailestingos išorinės aplinkybės, elementarios, bet daug lemiančios materialinės sąlygos, kurios supančios skrydžiui išskleistus jausmų sparnus.

Gal kiek mažesnė ištekėjusią moterį pamilusio kunigo Sauliaus vidinė sumaištis. Jis dar bekompromisiškiau įsipareigojęs, davęs įžadus nepažeisti šimtmečiais įsitvirtinusios celibato tradicijos. Bet į klausimą, kam jis savo elgesiu daro bloga, turėsime atsakyti, jog tik sau, savo karjerai. Bažnyčios prestižui? Tai pernelyg abstrakti ir formali kaltė. Jam, nesugebėjusiam įveikti savo prigimties, pirmiausia rūpi akistata su Dievu, o ne žmonių sukurti tarnavimo Dievui įstatymai. Kunigas Saulius įsitikinęs, kad Dievas jam turi atleisti. Argi būtų teisūs tie, kurie išdrįstų mesti į jį akmenį? Pernelyg daug analogiškų ir net daug sunkesnių nusižengimų padaro dvasininkijos luomo žmonės, nes jie, deja, tik žmonės. Romano herojus, jautrus jaunas žmogus, išgyvendamas pačios prigimties šauksmą ir neturėdamas jėgų jam atsispirti, mąsto, jog meilės negalima laikyti nuodėme. Kristus taip pat mylėjo, tai šventas jausmas, suteikiantis gyvenimo pilnatvę. Bet kodėl kunigą lydi nuolatinės abejonės ir kaltės jausmas? Nors jis gailisi ir pasiryžęs atpirkti savo kaltę, mokėdamas didžiausių kančių kainą, dvasinės ramybės nesulaukia. Autorius stumia herojų į begalinę neviltį:

Vis labiau graužia, duria akis - negali drąsiai ir atvirai žvelgti į patiklius žmones, ypač į nekaltų vaikų veidus. Nuo atidesnio žvilgsnio suvirpi visas kaip nusikaltėlis ir nusisuki (…) visų bijai. Kada - šiandien, ryt ar poryt - ir kas pirmas svies į tave kaltinimus?..Iš to nesmagumo pinasi pamokslo žodžiai. Vis dažniau ir sunkiau turi galynėtis su savimi, kad užsivilktum sutaną ir eitum laikyti mišių - ar beturi tam teisę?(…) …vis dažniau imi abejoti savo tiesa: kad esi teisus prieš Dievą, kad Dievas tau leidžia. O jeigu ne, vargas tau…

Rašytojo sukurtoje konfliktiškoje situacijoje viskas atrodo labai paprasta ir aišku: jeigu nori elgtis pagal moralines nuostatas, sukurtas tavo luomo, lyties, socialinės padėties žmogui, ir turėti ramią sąžinę, klausykis proto balso, galvok apie pasekmes, pasitelk savo valią ir nugalėk status quo griaunančius norus, prigimtį, instinktus, jausmus, trumpalaikių malonumų troškulį. Romano herojė ir renkasi tokią išeitį, kuriai priverstas paklusti ir jos partneris. Toliau jų gyvenimas klostosi pagal nustatytas normas. Viskas gerai? Ne. Viskas blogai. Žmonės gyvena dvilypį gyvenimą, lyg vaikščiotų su kaukėmis, nebegalėdami jų nusiplėšti. Čia ir regime atidesnį rašytojo žvilgsnį į realybę, negu įprasta meilės romanuose. Vydas Astas žvelgia į žmogų ir jo jausmų pasaulį tarsi teigdamas, jog toje įprastoje mūsų kasdienybėje, vos ne kiekviename žingsnyje, vos ne kiekvieną žmogų ištinka lemtingų apsisprendimų akimirkos. Ir tik Dievas gali pasakyti, ko verti mūsų pasirinkimai. Niekas negalėtų paneigti, kad mūsų gyvenime labai daug melo, klastos, apgaulės, nenuoširdumo ir dėl viso to - pažemintų, sužeistų sielų, nelaimingų likimų.

Romanas palieka mus su mintimi, jog šios senos, amžinos problemos kiekvieno sprendžiamos individualiai. Nėra nei abstrakčios meilės, nei fatališkos būtinybės jai atsiduoti. Viskas priklauso nuo žmogaus valios. Nėra ir vienos tiesos, kuri padarytų visus laimingus, kuri išgydytų sužeistas sielas, grąžintų pusiausvyrą. Moralizavimas nepaveikus, jo rašytojas ir nesigriebia. Romane išreikštas realisto požiūris, tolimas romantiniam maksimalizmui. Paprastas, bet neprimityvus sudėtingų dalykų vaizdavimas - gera Vydo Asto romano savybė.