Dramblių prižiūrėtojų vaikai

Peter Hoeg naujausiu savo kūriniu „Dramblių prižiūrėtojų vaikai“ skaitytojus dar kartą nustebino savo kūrybiniu nepastovumu ir fantazija. Knygos pavadinimas susietas su sena indų patarle „Norėtum susidraugauti su dramblių prižiūrėtoju? Tuomet įsitikink, ar užteks vietos ir drambliui.“, kuri ir sufleruoja pagrindinę knygos mintį. Žmonės, kiekvienas savo viduje nešiojasi po vidinį dramblį- ilgesį kažko, tokio didelio ir neapčiuopiamo. Taigi šis pasakojimas būtent apie tokią šeimą, kurioje taip pat apsigyveno du didžiuliai drambliai „ne tie indiški, kurie gali išmokti stovėti ant priekinių kojų ir vizginti uodegą. Mamos ir tėčio drambliai afrikiečiai, kurie be išankstinio įspėjimo nukeliauja didelius atstumus“(406 psl.), kurių alkis veda į nuotykiais ir išgyvenimais apipintą pasakojimą.

Pagrindinis romano veikėjas ir pasakotojas – keturiolikmetis Pėteris, nuo pat pasakojimo pradžios supažindina skaitytojus su pagrindiniais savo gyvenimo tikslais, klausimais, asmenybe ir šeima. Pasirodo ne viskas taip paprasta keturiolikmečio gyvenime, kaip gali pasirodyti. Pėteris klausia skaitytojų- kas yra laisvė, laimė, kartu bando mums, skaitytojams, parodyti duris, vedančias iš kasdienybės kambarių, minčių, kurios taip dažnai yra pagrindinės laimės žlugimo kaltininkės, gniaužtų ir, kad mes turime pasirinkimą, kelią atverti tas duris:“ Nes tas kalėjimas apie kurį kalbu, yra mūsų visų su jumis gyvenimas ir tai, kaip mes tą gyvenimą gyvename; tas kalėjimas sumūrytas ne vien iš akmens , jis padarytas ir iš žodžių bei minčių.“ (19 psl.).

Gal būt paauglio klausimai ir rūpesčiai būtų paprastesni, tačiau nieko panašaus, turint tokius tėvus, nevyksta Pėterio gyvenime. Iš pirmo įspūdžio tėvai gyvena paprastą idilišką gyvenimą- tėtis pastorius, laisvalaikiu mėgstantis kimšti dešreles ir daryti žąsų paštetą, mama bažnyčios vargonininkė, o kartu ir mechaninių išradimų mėgėja. Tačiau abu tėvai, prisidengdami dvasingumu ir netikėtais stebuklais, vykstančiais pamaldų metu, tikėjimą paverčiantys priemone, vykdo finansinius nusikaltimus. Abiejų tėvų viduje gyvena didžiuliai drambliai savo galia, paminančia viską aplinkui. Taigi jau pačioje pasakojimo pradžioje tėvai staiga dingsta, nepalikdami menkiausios žinios apie save, išskyrus didžiausią savo turtą- vaikus. Nuo šios vietos ir prasideda visi nuotykiai. Pėteris, pora metų vyresnė Tiltė ir vyriausiasis Hansas, turintys puikia nuojautą tėvų dramblių alkiui pradeda tėvų paieškas, kartu pasitelkdami įvairių religijų, profesijų ir titulų atstovų pagalbą.

„Dramblių prižiūrėtojų vaikai“ tai nuotykių ir fantazijos kupina kelionė, kurios pagrindinė tema - tikėjimas, laimė. Romanas primena pasaką, kuriuos nuotykių skonį pagardina vaizdingi palyginimai, epitetai. Pasakotojas, supažindindamas skaitytoją su naujais herojais hiperbolizuoja jų savybes, kas suteikia satyros jausmą. Dar vienas pasakojimo perliukas tai humoras:“ Jei būtumėt per pamaldas sėdėję ant taburetės šalia vargonų, kuriais grojo mano mama, ir paskui būtumėt trumpam pasilikę, ji būtų papasakojusi, kad muzika yra ateitis, o ji groja ir apie ai kalba taip, kad jums iškart būtų kilęs noras užsisakyti pirmąsias fortepijono pamokas ir nusipirkti fortepijoną už savo vaiko gyvybės draudimo išmoką.“ (12 psl.)

Peter Hoeg pagrindiniais herojais pasirinko vaikus, gal būt todėl, kad jie geriausiai, įtaigiausiai sugeba perteikti pagrindines žinutes, siųstas skaitytojams- tikėjimą, džiaugsmą. Juk vaikai geriausiai sugeba svajoti, natūraliausiai džiaugtis, tvirčiausiai tikėti. Dar vienas pastebėjimas, o gal tik sutapimas- autoriaus vardo parinkimas pagrindiniam herojui. Gal būt autorius norėjo perteikti savo paties jausmus, išgyvenimus, visa kas jam svarbiausia pasitelkdamas jauną sielą.

Romanas pasakojamas retrospektyviai, tad eigoje atsiskleidžia vis daugiau detalių, praeities faktų, kurie stebina, daro pasakojimą įdomų, nenuspėjamą, suteikia daugiau informacijos apie Pėterio ir jo šeimos gyvenimą. Kulminacinė romano vieta, manau, taip pat pasirinkta tik dar geriau pagrindinei knygos minčiai atskleisti. Kopenhagoje vykstantis didžiųjų religijų susitikimas, į kurį Pėteris ir Tiltė bando patekti, ten tikėdamiesi surasti savo tėvus. Ironiška- žmonės ieško dvasingumo, tikėjimo, laimės religijose, maldose, mantrose, tačiau taip ir nesugeba išsivaduoti iš savo vidinių dramblių.

„Dramblių prižiūrėtojų vaikai“ knyga be abejonės palieka įspūdį savo siurrealizmu, herojų asmenybėmis, nuotykiais. Kartu tai savotiška smulkių įvykių dėlionė, kurioje kartais painu ir lengva pasiklysti, tačiau atidžiai sekant vaikų pėdomis, nepaleidžiant minties visiems galiausiai prasiveria durys.