Dovilės albumas

Sigito Poškaus „Dovilės albumas“ iš pirmo žvilgsnio, regis, atlieka tik iliustracines funkcijas – įamžina Dovilės Kliševičiūtės, mirusios dvidešimt septynerių metų, sukurtas lėles. Įamžina tarsi tik daiktus. Daiktus, skirtus ne suaugusiajam – ne žmogui, suvokiančiam pasaulį racionaliai ir pragmatiškai. Todėl jaunos moters sukurtos lėlės ir atsiduria albume vaikams. Bet jos atsiduria S. Poškaus „albume“ jau iš kito albumo – iš D. Kliševičiūtės ten suklijuotų nuotraukų. Užtat mums reikia atidžiai įsižiūrėti į „Dovilės albumo“ apipavidalinimą bei maketavimą – tėvo paminklą dukrai. O knygos „Atmintyje“ deklaruojamas ir pačios Dovilės, kurios likę tik pėdos – šešėliai sniege, paminklas sau – jos buvęs gyvenimas po angelo sparno vėsa...

S. Poškaus „Dovilės albumo“ apipavidalinimas subtilus ir iškalbingas. Pirmiausia pateikiami tarsi nuplėštų ir baltų lyg įkapės nuotraukų iš praeities fragmentai, kurie pereina jau į lygios faktūros šiltos smėlio spalvos popieriaus lapus, subtiliai susiliejančius su žalsvais rėmelių kontūrais. Šie ir S. Poškaus epitafija, parašyta žalia spalva, taip pat baigiamasis žodis tarsi mezga dialogą tarp gyvųjų ir mirusios. Akivaizdūs gyvenimo ir mirties simboliai – opoziciškos „Dovilės albumo“ saulės ir mėnulio spalvos bei lėlių priešprieša pirmajame ir paskutiniajame viršelyje. Tačiau toks požiūris būtų labai paviršutiniškas, nes knygos centre „Himnas saulei“ eina po „Maldos mėnuliui“ – panteistinės psalminės eilutės skelbia tik prisikėlimą... Paskutinis S. Poškaus pasakojimas – „Nebaigta Onelė“ – vėl yra tik apie mirties realybę. Taip per dailės ir literatūros sintezę susikryžiavus būties ir nebūties simboliams, „Dovilės albumas“ tampa vientisu ir daugiasluoksniu tropu, kuriuo bandoma sugauti giluminius „žmogaus iš anapus“ impulsus. Vis dėlto knygoje adoruojamas tik Vaiko Gyvenimas – dargi su vaikiškai suvoktu jo paradoksalumu.

„Dovilės albume“ viską gadina baigiamasis autoriaus žodis. Jis tikrai nevykęs. Nelabai aišku, ar tekstai iliustruoja Dovilės lėles, ar tik D. Kliševičiūtės sukurti daiktai talkina tekstams... O ką skelbia pavadinimas ir knygos anotacija?.. Ar pajėgs tad vaikai atsiplėšti nuo jiems „primestų“ S. Poškaus lėlių ir kaukių „gyvenimų“ bei vardų? Ar išgirs jie labai svarbią frazę, kad apie tą patį visi pasakoja skirtingai (p. 7), ar sugebės jie apskritai įsižiūrėti vien tik į Dovilės lėles ir savarankiškai pamąstyti apie jas?.. Lėles neretai gelbsti beveik vien dailininkas, intensyviai fiksuodamas spalvingą būties kreivę – gal netgi ir savitą žmogaus gyvenimo kardiogramą.

S. Poškus „Dovilės albumą“ konstruoja kaip pasakų, pasakojimų, komentarų ir eiliuotų tekstų knygą. Tokia žanrų įvairovė įgalina maksimaliai panaudoti ir knygos formatą, ir įvairius kalbos stilius, ir nuolat kintantį paties pasakotojo požiūrį į pasaulį. Itin vykusiai paraštėse atsiranda kaukių, atspindinčių įvairias žmogaus dvasines būsenas, bei paties bravūriškai pokštaujančio autoriaus komentarų... O daiktų sugyvinimas, daiktų panaudojimas pasakojimams yra labai sena tradicija, ateinanti ir iš mito, ir iš folkloro, ir iš liaudiškų vaidinimų, ir galiausiai iš H.Ch. Anderseno, suteikusio daiktams žmogiško dvasinio gyvenimo maksimumą. S.Poškus labai stipriai remiasi šio autoriaus kūryba, bet lėlių „gyvenimą“ kuria jau ne iš natūros, kaip tai darė H. Ch. Andersenas (bei A. Sakse, kurios įtaka irgi ryški), o jau iš kultūros – labiau remdamasis italų rašytojo ir pedagogo G. Rodari’o „Fantazijos gramatikos“ „pamokomis“... Daugelis „Dovilės albumo“ kūrinių pavadinimų ir veikėjų vardų jau yra nuorodos į kitus vaikams skirtus kūrinius bei klasikinės literatūros autorius, o patys kūriniai – irgi intertekstiniai.

„Dovilės albumas“ siekia aprėpti viską, kas tik patirta gyvenime, – „kuo daugiau istorijų užrašiau, tuo daugiau prisiminiau“ (p. 7). Užtat pasakose, pasakojimuose bei jų komentaruose labai svarbi ir jų pedagoginė funkcija: vaikai nuolat mokomi ne tik asociatyviai sugauti neįprastas būties, bet ir realaus, praktiško gyvenimo akimirkas... Pirmiausia, pradėjus nuo „Dienos šnekesio su savimi“, mokomasi suprasti kalbos funkcijas remiantis tik savo patirtimi ir individualiai suvokiama informacija. Tekstas „Dovilės albume“ suprantamas ir kaip gyvenimas („Pradžios istorija“ šiuo aspektu svarbiausia), ir tik kaip kalbinė konstrukcija. Vaikui tenka pradėti nuo išgirstų aplinkos garsų, nuo pavienių žodžių, nuo fonetinių semantinių asociacijų („Vilkas vilki. Avis avi. Lapė lapoja“), paskui galima įvairiai bei komiškai sau pritaikyti aforistinius posakius: „Kaip šauksi, taip pasiklosi./ Kaip pasiklosi, taip atsikelsi./ Kaip atsikelsi, taip šauksi“ (p. 23). S. Poškus itin vykusiai įduoda vaikui tiek kūrybos, tiek gyvenimo ir išgyvenimo filosofijos raktus. Šmaikščioji S.Poškaus gyvenimo filosofija yra ir gana konceptuali: „slibinai nori nei daug(,) nei mažai – pasaulį valdyti“ (p. 24). Amžinosios gyvenimo problemos, jas išoriškai kartais padarius lyg „išvirkščias“, ypač lengvai S. Poškaus sprendžiamos kūriniuose „Žvejys ir marių didžuvė“, „Jaunėlis ir Laisvūnas“, „Urbis ir Orbis“, „Muzikinės istorijos“ bei kituose.

Tačiau kyla klausimas, ar toks daugybę plotmių (drauge su iliustracijomis) turintis „Dovilės albumas“ nėra tik „vaikų elito“ literatūra? Ar ši knyga yra apskritai vaikams? Gausybę „Dovilės albumo“ poteksčių vis dėlto net ir ekonominio bei kultūrinio komforto sąlygomis bręstantys mažieji sunkiai supras. Vaikai tikrai turėtų mėgautis žaidimu vardais. Levukas, Levutė, o ir Leonardas skamba jiems savai ir magiškai, nors jie tereiškia tą patį žodį „liūtas“... S. Poškaus kūryboje vardais žaidžiama ir atvirkščiai. Štai stegozaurai iš Mezozojaus giminės turi vardus Urbis ir Orbis – itin šiuolaikiškus... Tik ar visi vaikai savarankiškai sugebės atpažinti juose „Urbis et orbis“, kai teksto turinys nuo Vatikano lango veda visai į kitą pusę?.. Daug itin „giliai griebiančių“ „Dovilės albumo“ reiškinių gali būti paveikūs jau tik suaugusiajam – ir netgi gana išprususiam suaugusiajam. Kūrinys juk persmelktas tiek mitologinės ir krikščioniškosios, tiek literatūrinės, muzikinės ir dailės, tiek klasikinės ir moderniosios, tiek istorinės bei autobiografinės patirties, slypinčios dažniausiai ne paviršiuje, o semantinėse ir stilistinėse potekstėse. Be pedagoginės pagalbos mažųjų gali būti „pražiopsotas“ net ir toks pasakymas – „Jaunėlis pamankštino pradėjusius melsvėti sparnus...“ Tad ar klasikas Petrarka neliks mažam žmogui ateity tik S. Poškaus katinu Petrarka (suaugusiu dargi su Petro arka) arba kažkur tik girdėtu vardu?.. O ką vaikams bylos frazė: „ir pilku, skolintu apsiaustu apsivilkusi gali vaikščioti tikra išmintis“ (p. 61)? Ar ji ne nuodėmingai perfrazuota Anderseno pasakos kontekste? Beje, nusikalstamai prarandant ir glausto lietuviško vaizdo bei skambesio prasminį gilumą. Paversti niekalais S.Poškui „pasiseka“ ir kai kuriuos kitus pasakymus – ne tik lietuvių klasikos... Kai „Dovilės albumo“ kaukės kartais „paskleidžia“ ir visai nesuprantamas potekstes: „Kas „o tai“? Pas mus žodis – laisvas!/ – Cha! Tas ir yra, kad žodis...“ (p. 25), – kas čia turima galvoje? Per didelis „Dovilės albumo“ tekstų neapibrėžtumas, o ir akivaizdus jų turinio perteklius – pagrindinė knygos bėda. Medžiagos atranka bei saikas autoriui turėjo rūpėti. Mažojo skaitytojo dėmesį išskaidyti į detales lengva. Tačiau baisu, kad tekstų prasmė nepaskęstų tik šmaikštavimuose, „internetiniuose“ pokštuose ar lengvai groteskiškoje ironijoje ir kad „Dovilės albumo“ idėja neliktų suprantama tik pačiam autoriui.

Vis dėlto reikia pasidžiaugti S. Poškaus subtilumu personifikuojant žmogaus paliktų daiktų pasaulį. Pavyzdžiui, nei pats autorius „kišasi“, nei kaukėms leidžia komentuoti panteistinių psalminių tekstų... Šių tekstų eilutėse gražiai nuskamba net retoriniai šventraščių šablonai – tarsi restauruojama pati Senojo Testamento dvasia... Šiuolaikinius vaikus būtina artinti prie Biblijos – tiek prie jos simbolių, tiek prie esminių jos teiginių. S. Poškus tai daro vykusiai. Tikras vaikų poezijos perliukas – „Jūrmarė ir avelės“. Ir meno, ir semantikos, ir pasaulėžiūros aspektu. S. Poškus „Dovilės albume“ iš tikrųjų moko ir išgyvenimo filosofijos, ir elementarios gyvensenos. Jam pavyksta patarti, kaip lengviau išmokti skaityti (deja, kartais neskiriant garso ir raidės), pasakyti, kas yra poetikos menas arba ką gali net ir viena gaida muzikoje. Autobiografiškasis „Fortepijonas“ knygoje apskritai neįkainojamas!.. Vaikui „Dovilės albume“ yra įmanoma pajusti būties visumą – tiek rutinišką žmogaus kasdienybę, tiek gyvenimo vertikalę. Todėl gaila, kad knygoje palikta daugybė kalbos klaidų. „Dovilės albumas“ kviečia mažąjį susimąstyti net apie žmogaus laikinumą... Jame labai subtiliai duodama suprasti, jog pradėti galvoti apie mirtį niekada nėra per anksti, nes „suskambėjo telefonas, ir Dovilė (...) išskubėjo“. Kai taip viltasi: „Ar negalima būtų rytoj?..“ Tačiau tik sutrikta – ne?.. Ir štai „tu viską matai ir nesupranti, kodėl šauki „rytoj“, o aidas atsiliepia „vakar“ – taip skamba pati paskutinė knygos frazė. Dėl jos vienos S. Poškaus „Dovilės albumą“ verta skaityti.