Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Doriano Grėjaus portretas

Doriano Grėjaus portretas Oskaras Vaildas garsėjo savo estetizmu, šį jo kūrybos (ir gyvenimo!) bruožą lengva pastebėti ir „Doriano Grėjaus portrete“. Kūrinys yra tarsi „apibertas“ vaizdingais pasakymais, pilnas meniškų užuominų ir rašytojui būdingų geraširdiškų pajuokavimų. Bet jame taipogi nagrinėjama žmogaus prigimtis, ypač moralumo bei sąžiningumo klausimas, ir tai išskiria šią knygą iš kitų. Pasirinkau aprašyti šią knygą todėl, kad Dorianas Grėjus sukėlė man siaubą. Jutau jį nuolatos, skaitydamas šį romaną. Čia nėra nei tradicinių monstrų, nei kraujo klanų, o paties veiksmo irgi ne per daugiausiai. Tačiau visas kūrinys yra persmelktas įtampa tarp veikėjų, ypač Doriano ir jo artimiausio draugo Bezilio.

Knygos pagrindinis veikėjas trokšta turėti ypatingą savo portretą, tokį, kuris užfiksuotų paveiksle amžių, kai jo fizinis kūnas nerodė jokių senėjimo ženklų. Tačiau gavęs taip trokštamą paveikslą, jis ima daryti nuodėmes – vieną po kitos. Geras Doriano draugas lordas Henris įperša Dorianui daugybę niekingų minčių apie gyvenimą ir nuveda jį klaidingu keliu. Dorianas susidomi amoraliais dalykais. Nubesugebantis kontroliuoti savo gyvenimo, apimtas įniršio, jis nužudo savo draugą Bezilį ir tampa paranojiku, vis bijančiu, kad niekas nepamatytų portreto, kuriame atvaizduojama jo tikroji siela. Gyvenimo pabaigoje Dorianas bando pakoreguoti paveikslą ir tokiu būdu pabėgti nuo nuodėmių, tačiau supranta, jog tai daryti skatina jo paties tuštybė ir savimeilė.

Vaildo rašymo stilius yra itin elegantiškas, tačiau jo sakiniai dažnai būna per ilgi, monotoniški. Iš pradžių tai atrodo kaip pliusas, tačiau ilgainiui tai imi vertinti kaip minusą. Atrodo, kad rašytojas susitelkia ties turinio meniškumu, o ne jo prasmingumu. Kai kurias scenas jis aprašo per daug išsamiai, jo kalba – įmantriausia ir vaizdingiausia, kokią tik galite įsivaizduoti. Kai kur Oskaro Vaildo stilius primena Šekspyrą arba jo dievaitį Teofilą Gautjerą. Iš pradžių tai įdomu, tačiau po to, kai rašytojas paskiria visą skyrių apibūdinimui, kaip pasikeitė Doriano skonis, darosi nuobodu.

Rašytojas meistriškai sukūrė įvairiaspalvius pagrindinius personažus, jų kūrinyje yra trys ar keturi. Lordas Henris yra niekingas, tad jo nemėgti galima labiau už patį Dorianą. Beje, jis pagrindinė Doriano pasikeitimo iš žavaus jaunuolio į nuodėmingą žudiką, priežastis. Galima sakyti, jog Dorianas yra labiau tragiškas veikėjas, nei piktadarys, juolab, kad jis pats save ir išgelbėja. Bezilis yra mano mėgstamiausias kūrinio veikėjas ir jo nužudymas šiek tiek šokiruoja – akivaizdu, kad Dorianas privalėjo tai padaryti, bet vis tiek, faktas, kad pati mieliausią knygos veikėją nužudė pats Dorianas, yra savitai įdomus.

Nors pagrindinė siužeto linija yra gana palaida, „Doriano Grėjaus portretas“ išlieka įdomus dėl antraeilių siužeto linijų. Oskaras Vaildas meistriškai aprašo didėjančią prarają tarp moralių Doriano minčių ir amoralios jo elgsenos. Šis kūrinys tai tarsi pasakėčia: pradžioje yra keli veikėjai, kurie elgiasi amoraliai, tačiau knygos pabaigoje padaromos moralios išvados.

Vos perskaitęs knygą, maniau, jog tai pilnas smurto, beprasmis ir visiškai amoralus kūrinys. Romanas dažnai kritikuojamas dėl jo šventvagiškumo ir nepadorumo. Tačiau kūrinys parodo žmogaus sąžinę, žmogaus, kuris labiau ima vertinti išorinius, o ne vidinius dalykus. Knygoje aprašomos pasekmės to, kas nutinka, kai ignoruojama sąžinė. Nuodėmes čia nėra garbinamos, jos atskleidžiamos ir subtiliai, netiesiogiai smerkiamos. Galiausiai knygos pagrindinį herojų, Dorianą Grėjų, aplanko mirtis. Tai ir turėjo įvykti. Jau seniai.
Vilius Kuizinas
2011-06-10
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Romanai
Leidykla: Obuolys
Leidimo vieta: Kaunas
Leidimo metai: 2010
Vertėjas (-a): Lilija Vanagienė
Puslapių: 448
Kodas: ISBN 978-6094-03-134-2
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-16 13:26
Arvena
"vaizdingais pasakymais" - "posakiais" labiau tiktų sakyti.
"Bet jame taipogi nagrinėjama žmogaus prigimtis, ypač moralumo bei sąžiningumo klausimas, ir tai išskiria šią knygą iš kitų." - vargeli, kam tos klišės?
"Čia nėra nei tradicinių monstrų, nei kraujo klanų, o paties veiksmo irgi ne per daugiausiai" - tradiciniai monstrai? Kraujo klanai? taigi ne apie filmą rašote. O gal?
"Knygos pagrindinis veikėjas trokšta turėti ypatingą savo portretą..." - na, ne taip jau jis ten ir "trokšta". Na taip, išsako tokį norą, bet iš recenzijos sakinio galinma susidaryti įspūdį, kad vienintelis Doriano gyvenimo tikslas ir siekis - turėti tokį paveikslą. Bet juk nevisai taip yra.
"Tačiau gavęs taip trokštamą paveikslą, jis ima daryti nuodėmes – vieną po kitos" - atrodo, lyg paveikslas būtų buvęs bilietas, leidimas "daryti nuodėmes". Susidaro įspūdis, kad Dorianas to tik ir laukė  - a la norėjo būti nuodėmingas, bet kol neturėjo to paveikslo, tol taip elgtis negalėjo. Žodž, nusišnekėta.
"nužudo savo draugą Bezilį ir tampa paranojiku, vis bijančiu, kad niekas nepamatytų portreto" - ghm, chronologiškai netikslu - paveikslą palėpės kambary Dorianas įsakė paslėpti jau iš pat pradžių, kai tik pastebėjo pasikeitimus, o Bezilį jis nužudė jau daug vėliau.
"niekas nepamatytų portreto, kuriame atvaizduojama jo tikroji siela." - maždaug reikėtų suprasti, kad egzistuoja ir portretas, kuriame atvaizduota ir jo netikroji siela?
"Gyvenimo pabaigoje Dorianas bando pakoreguoti paveikslą ir tokiu būdu pabėgti nuo nuodėmių, tačiau supranta, jog tai daryti skatina jo paties tuštybė ir savimeilė" - pakoreguoti? ghm, jei turima omeny, kad gerais darbais siekiama atitaisyti blogųjų paliktas žymes, tada gal ir taip, bet jei kalbama apie techninį paveikslo taisymą - knygoje to nebuvo.
"Vaildo rašymo stilius yra itin elegantiškas, tačiau jo sakiniai dažnai būna per ilgi, monotoniški" - varge. Taigi čia pasaulinė klasika, o ne antros klasės vadovėlis. Būtent antros, nes trečiokai jau skaito Wilde'o "Laimingąjį princą", o ketvirtokai - "Ištikimą draugą". Bent jau "mano laikais" taip buvo. Rašytojas neturi derinti savo stiliaus prie vos "paslebezavojančių" skaitytojų, tuoj pavargstančių, jei tik sakinys ilgesnis nei 5 žodžiai.
"Kai kur Oskaro Vaildo stilius primena Šekspyrą arba jo dievaitį Teofilą Gautjerą" - jei jau lietuvinate pavardes, tai lietuvinkite taip, kaip priklauso. Ne Teofilas Gautjeras, o Teofilis Gotjė.
"Lordas Henris yra niekingas, tad jo nemėgti galima labiau už patį Dorianą" - ghm ghm. Man kaip tik Henris pasirodė ne tiek niekingas, kiek "pakalęs". Toks labai "wildiškas" personažas. Žinoma, ne tyruolis kaip Bezilis, galima beveik įžiūrėti velniukus jo akyse, bet kaip personažas - labai žavingas.
"akivaizdu, kad Dorianas privalėjo tai padaryti, bet vis tiek, faktas, kad pati mieliausią knygos veikėją nužudė pats Dorianas, yra savitai įdomus." - privalėjo tai padaryti??? faktas???
"Šis kūrinys tai tarsi pasakėčia..." - šis kūrinys yra romanas, jei ką.
"Vos perskaitęs knygą, maniau, jog tai pilnas smurto, beprasmis ir visiškai amoralus kūrinys" - panašu, kad tuomet dar neteko skaityti ko nors iš Puzo - "Sicilietis", "Krikštatėvis", "Šeima: ar bet kuri kita (čia, žinoma, dėl smurto ir moralės. Apie prasmę - kitas klausimas).
"Galiausiai knygos pagrindinį herojų, Dorianą Grėjų, aplanko mirtis" -ho ho ho. taip ima ir aplanko. Jip, sakyčiau kaip recenzijai gal kiek per daug poetiška, ne?

O dabar rimčiau - recenzija - labai prasta. Nors ir akivaizdu, kad knyga recenzentui paliko įspūdį, ir kad norėta juo pasidalyti su kitais, tačiau recenzija - tai ne vien knygos turinio atpasakojimas (neskaičiusiųjų atžvilgiu tiesiog beveik nusikalstama atskleisti, kad Dorianas nužudo Bezilį. Ir apie knygos pabaignereikia pliurpti). Na, gal dar būtų galima tai priimti, jei stilius būtų nors kiek padoresnis - dabar gi tiesiog tragedija. Nusišnekama vos ne kiekviename sakinyje.
Recenzentas drįsta kritikuoti klasiką dėl "per ilgų sakinių" ir "varginančio stiliaus", tačiau pačiam ne pro šalį būtų pasimokyti, kaip bent sudėlioti bent kiek paskaitom tekstuką.
Recenzijos pabaiga iš viso tragiška - tiesiog trykštama noru pasirodyti "va, aš supratau, apie ką čia rašo, tai va dabar ir jums pasakysiu".
Žodžiu - blogai. O kad pasirinkta tokia knyga - tuo blogiau. Reikėjo pasistengti dvigubai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-12 21:42
Erato
Citata: "Vaildo rašymo stilius yra elegantiškas ir proziškas, tačiau jo sakiniai dažnai būna per ilgi, monotoniški. Iš pradžių tai atrodo kaip pliusas, tačiau ilgainiui tai imi vertinti kaip minusą. Atrodo, kad rašytojas susitelkia ties turinio meniškumu, o ne jo prasmingumu." --

nemanau, kad kuris iš mūsų gali šitaip primityviai kritikuoti klasiko (pripažinto visame psaulyje) kūrinį. Suprasčiau, jei būtų aprašomas kažkurio iš pradenčių rašykų kūrinėlis, na, bet klausyk, šitaip kalbėti apie Vaildą labai jau neprofesionalu:) Jeigu būtum pridėjęs bent frazę "mano manymu", būtum šiek tiek sušvelninęs efektą, o dabar nuskambėjo maždaug: "man nepatiko šitas Vaildas, todėl darau išvadą, kad kūrinys - nieko gero" :))

Beje, šis "Obuolio"leidyklos leidimas - originalus kūrinys, ar adaptuota versija pagal kino filmą? nes girdėjau gandų, jog leidžiamos knygos, paremtos filmais. Filmas "Dorianas Grėjus" (kalbu apie Oliverio Parkerio versiją) yra iš ties įspūdingas, tačiau nuo knygos gan nutolęs.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą