Dingusi

Vienas iš įdomiausių mano perskaitytų detektyvų, kurio tryliktame puslapyje net paminėta Lietuva (kartu su Latvija). Turtingos ir kilmingos šeimos atžala jaunystėje nusprendžia maištauti prieš tironiškus tėvus, kurie, žinoma, „nori tik gero“, todėl jos gausūs vaikystės prisiminimai kupini pažeminimų ir gėdos. Suaugusi ji pabėga iš namų ir slapstosi įvairiuose Švedijos miestuose, svajodama apie ramų ir uždarą kaimelį šiaurėje, kur galėtų gyventi savaip. Jaunos moters, labiausiai gyvenime trokštančios artumo ir šilumos, vidinis pasaulis pavaizduotas labai įtaigiai. Ir kartu taip paprastai, kad nejučiomis imi tikėti, jog policijos įtarimai, kad ji nužudė kelis kelionėje sutiktus žmones, visiškai pateisinami. Juk jau baigiame įprasti prie TV filmų logikos: kalta aplinka, nes nusikaltėlio niekas nemylėjo vaikystėje, tad ištrūkęs jis sumokės bet kokią kainą už savo laisvę. Tačiau šitaip samprotaujantis skaitytojas galiausiai turės pripažinti savo mąstymo stereotipų pinkles, nes romano pabaigoje paaiškėja, kad viskas ne taip jau paprasta.

Pagrindinė knygos veikėja – puiki visuomenės sluoksnių tyrinėtoja: juos nesunkiai atpažįsta iš naujųjų pažįstamų drabužių, daiktų, laikysenos, tarties ir kitokių smulkmenų, į kurias paprastai neatkreiptume dėmesio. Šios žinios jai leidžia keliauti kaip persirengėlei, nuolat keičiančiai kaukes ir perprantant tam tikrų socialinių vaidmenų mąstymo logiką, kad galėtų nesunkiai įtikinti kitus elgtis taip, kaip jai paranku. Kartu ji ir be galo vieniša būtybė, niekuo pasaulyje nepasitikinti: skaitant įsitikini, kad dažniausiai esame linkę lipdyti etiketes ir taip neleidžiame žmonėms ištrūkti iš vaidmens taisyklių sukurto rato. Pasakojimas padeda susipažinti su visuomenės atstumtaisiais, pamatyti jų gyvenimą iš arčiau, kartu ir prisimenant posakį, raginantį neišsižadėti elgetos lazdos. Visiškai netikėta atomazga rodo, kad prisidengti Dievo žodžiais gali ir maniakai: iki galo lieka neaišku, ar Šv. Raštą cituojančiuose intarpuose, išspausdintuose pasviru šriftu, kalba „dukra palaidūnė“, ar tikras žudikas, padorus pilietis?

Tekstas skaitomas lengvai, parašytas negudriu stiliumi, autorė gerai įsijautė į klajojančios maištininkės vaidmenį. Tik vertimas kartais atrodo nerangus, gal per daug pasikliaunama originalu. Tačiau taip gali nutikti tuo atveju, kai vertėjas pats labai įsijaučia į tekstą.