Dievas miršta vienišas

Rašytojos dviejų dalių romanas iš pirmo žvilgsnio ir anonsų turėtų šokiruoti: apimtimi, tema (ką ja naujo galima pasakyti?) ir numanoma nuobodybe; bet taip nėra, žodžių daug, minčių daug; amžini bibliniai įvykiai, jei į juos žvelgiama metafiziniu požiūriu, turi ką atskleisti dar nežinomo, nepastebėto, pražiūrėto. Mes gauname naują knygą, naujo stiliaus knygą, nors iš pirmo žvilgsnio tai "tik" romanas apie Jėzų ir Šventąją Šeimyną.

Gana įžūli užmačia – rašyti romaną apie Jėzų. Kaip ir apskritai rašyti ką nors "pagal Bibliją" po Thomo Manno. Kaip ir imtis epinio vaizdavimo po Vinco Krėvės "Dangaus ir žemės sūnų" fiasko. Milžiniška knyga – įžūlus sumanymas, kartoju, ir jis negalėjo pavykti, bet iš esmės, ir tai gana keista, knyga skaitoma, paskaitoma ir sulaukusi savo skaitytojų.

Knyga eklektiška. Ir Hermis Trismegistas, ir Izidė, ir Jėzus, ir esėjiečiai. Ir vis dėlto einant pačia briauna nenuslystama į okultizmo pelkę. Autorė išlaiko, išplaukia per labai sunkią temą nepasiklydusi. Knygą galima pavadinti metafiziniu romanu. Ne abstrakčiai "dvasingu", o metafiziniu ar religiniu. Romanas pagrįstas – ir tai pagrindinė jo vertė. Pagrįstas ne tik siužetu, bet ir autentišku, vientisu metafiziniu žvilgsniu.

Imdamas jį į rankas, bijojau kompiliatyvumo ir nuobodumo. Ir vieno, ir kito neišvengiamai yra. Tačiau tas metafizines suvestines, Izidės ir Marijos gretinimus, Ozyrio, Horo įvedimą į krikščionišką lauką pateisina autentiškumas, konkrečiai – autorės brėžiama religinės patirties linija. Autentiškos patirties, atpažįstamos patirties. Tai pateisina eklektiką. Patirtys turi būti jungiamos su tekstais, mes tai esame užmiršę. Tai, kad Šventraštis yra ne dogmatiškas pasakojimas, o priminimas – ką darai ir kaip elgiesi tu pats, kaip elgiesi su Dievu ir su savo artimu.

Šventraštis mums šiais laikais yra tekstas – tuomet ir Jėzus yra tik teksto herojus, literatūrinis senų novelių personažas. Kaip ir Marija, kaip ir Juozapas. Su tokia idėja rašytoja kaunasi per ištisą romaną ir tekstu mėgina parodyti ir įrodyti, kad evangelijos nėra tekstas. Ar ne tik tekstas, tai gyvenimo šaknis. Ji prikeliama, ją galima atgaivinti, ištraukti šaknį. Tas paradoksalumas parodomas Marijos, Juozapo, paties Jėzaus paveikslais – jie dalyvauja esminiame metafiziniame įvykyje; būdami vieni, jie yra silpni, netvirti, pažįstantys baimes ir vargą, pažįstantys angelus ir jų tariamus žodžius, bet vis vien juose glūdi žmogiškumas, kuris paprastas ir pažįstamas kiekvienam. To žmogiškumo jungtis su dieviškais dalykais ryškėja per dieviškąją ir žmogiškąją kančias. Kažkur giliai jos susijungia, dieviškoji leidžia atpažinti žmonių kančias ir atvirkščiai. Žmonės nėra palikti vieni prieš savo vienatvę, skausmą, apleistumą, dievai tai irgi pažįsta. Būtent dievai. V. Jasukaitytė gausiuose intarpuose supažindina su Hermio Trismegisto doktrina. Daug to teksto, vienijančio Totą, Horą, Anubį, Izidę; mituose ir ezoterikoje Jėzus susijungia su Horu, Izidė su Marija. Ir mitai, ir evangeliniai siužetai susipina Izidės raudose ir Marijos aimanose, persmelkiančiose visą kosmosą. Yra žmonių, kuriems tie gretinimai nepatiks, ir gerai. Yra žmonių, kurie čia atras sau naujų, sąmonę ir religinius jausmus praplečiančių dalykų. Religijotyroje, sakykime, Izidės ir Marijos bendros šaknys yra savaime suprantama "religijotyrinė banalybė". Kai tai perkeliama į pasaulietišką romaną, gali trikdyti ar pasirodyti kaip maivymasis, bet taip nėra. Marijos jėga ir jos teikiama atrama nebūtų tokia galinga, jei ji neatspindėtų visų amžių ir civilizacijų Motinos, vadintos kitais vardais, o mums duotos kaip Jėzaus motina. Pati gailestingiausia ir artimiausia kosminio ir žmogiškojo gyvenimo nervui.

Sakyčiau, knyga tarsi rašyta dviem skaitytojų grupėms. Jos lengvai nustatomos – vyrai ir moterys. Vyrams ir taikomas racionalus dėstymas intarpuose, mėginimas per žodžius ir citatas prisibrauti iki jų religinio nervo, racionalaus ir reikalaujančio ne tiek užuominų, kiek religiškai racionalaus kalbėjimo. Jiems reikia aiškinti, ir didelė knygos dalis yra toks aiškinimas. Moterys atpažįsta daug greičiau. O atpažinimas čia – religiniai potyriai, sakyčiau, bene pagrindiniai krikščionybėje, ir nesvarbu, kad kartais jiems sujudinti, atgaivinti taikomi egiptietiški mitai ar helenistinės sintezės. Galbūt šiandien tai ne vienam paveikiau nei teologiniai traktatai, einama iš kitų pusių, bet ateinama į tą pačią universalią ir krikščionybės išliūliuotą religinių potyrių gamą. Tai visuotinės žemiškos, dieviškos, kosminės meilės potyris, trykštantis iš širdies, persmelkiantis visą kūną ir sujungiantis žmogų su visomis gyvomis būtybėmis, gamta, Kosmosu ir, žinoma, dieviškosios meilės srautu. Tai realus religinis potyris, kuris romane tarp eilučių atgaivinamas ir primenamas, jį religijotyrininkai vadina visa apimančiu meilės pojūčiu, fascinans. Plg. berniuko Jėzaus maldos aprašymą, ji ir yra tas visa apimantis, žavintis ir perteklinės meilės sklidinas išgyvenimo srautas: "Jis melsdavosi visa savo nekalto mažo berniuko esybe ir jo maldos buvo neaprėpiamos ir būtų niekam nesuvokiamos, negirdėtos, jeigu jos būtų buvusios ištartos, – kaip ir jo siela, ne taip seniai atėjusi iš neregimybės ir, matyt, per gerai atsimenanti anas erdves, anas spalvas, aną laisvę, liktų kitų nesuprasta. Jis nardydavo ten kažkur ir rieškučiomis semdavo kažką nepaprasto, tauraus ir gaivinančio ir nešdamas atgal žemės danguje, ant žemės debesų, ant žemės žmonių. Jis mėgo tą būseną. Tada jo širdelė prisipildydavo nepaprastos meilės visiems ir viskam, kas gyva. Ir žmogui, ir augalui, ir vabalėliui ar gėlės lapui. Ta meilė jį dusindavo, jos buvo per daug, kad jis visa tai ramiai iškęstų. Ji visada eidavo drauge su gailesčiu ir užuojauta. Jis buvo dar per mažas, kad žinotų, ką daryti. Ir tada įvykdavo kažkas, kas jį tiesiog išmesdavo iš tos beviltės meilės". Tai ir yra tas nepakeliamas milžiniškos meilės srautas, kurį religijotyra gali įvardyti kaip mysterium fascinans, bet vienas dalykas suteikti mokslinį terminą, kitas – pavaizduoti įtikinamai. Ir daugžodžiavimas čia neišvengiamas – kitaip to neperduosi, kaip žodžiais, ir žmogus, patyręs tai, šitą atpažins. Ar prisimins.

Vis dėlto ne vien palaimos srautas, kurį mes galime užčiuopti, bet išlaikome tik atminty, yra religingumo esmė; tai būtų per paprasta. Marija ir Juozapas keliaudami į Egiptą stebi keistą grėsmingą nebaugštų paukštį; gal tai angelas, gal blogio demonas – abu pavidalai mums pasirodo nejaukūs ir siaubingi, kaip poetų, pranašų ir kalnų piemenų regėjimuose. Didysis religinis nejaukumas, susijęs su aukštumomis, bet drauge ir su kitokybe. "Marija, žvelgdama į žvaigždėtą dangų, kurį laiką mąstė – kodėl paukštis danguje vienoks, o tas, kuris tupėjo nusileidęs, – kitoks, koks skirtumas tarp jų ir kas atsitinka paukščiui, kai jis išskleidžia sparnus ar juos suglaudžia. Kodėl pasikeičia visa paukščio esmė? Kodėl tas, kuris danguje, naudojasi Dievo suteikta laisve ir savo skrydžiu šlovina Kūrėją, o nusileidęs ir aštriais lenktais nagais įsikibęs į uolos kraštą, tampa panašus į blogio pilną padarą, maišto prieš Dievo sukurtą darną ir visuotinę tvarką įsikūnijimą?.. Ji užmigo ir jautė per miegus, kaip ją stebi geltona plėšraus paukščio akis, ir jai buvo nejauku". Čia paukštis pasireiškia kaip šventybė, nesutramdoma, dvilypė; simboliškai tai tas pats angelas, kuris gali būti ir Dievo pasiuntinys, ir Šėtono tarnas – jų prigimtis vienoda, tik pasirinkimas kitas.

Daug religinių motyvų sužavi stipriu išgyvenimu, ir jų citavimas recenzijoje būtų beprasmis, jie ryškėja kontekstuose, ir kartais gana netikėtuose, mėgdžiojančiuose ar atkartojančiuose senųjų civilizacijų himnus, jų aimanas ir šlovinimus, jų stilistiką. Tokia knygos koncepcija.

Žinia, tai visų pirma romanas. Jis puikiai išskleidžia gana skurdžius evangelijų motyvus, psichologinius paveikslus, autorė ne tik įsigilinusi į evangelijas ir apokrifus, bet ir gerai pažįsta Romos provincijos patricijų bei plebso buitį ir charakterius, žydų pasaulio religines ir politines peripetijas amžių sandūroje, graikų ir egiptiečių buities realijas.

Metafizinė knyga. Galima ją atmesti arba skaitant – atsibusti. Dar geriau tarkime – prisiminti.