Dienos namai, nakties namai

Net keista, kiek daug įdomiausių dalykų galima prirašyti apie Dievo pamirštą Lenkijos užkampį, kuriame nuo spalio iki kovo nesirodo saulė. Skaitydama Olgos Tokarczuk, kūrybą nesiliauju stebėjusis, kaip ji sugeba nenuobodžiai, nedėstydama fundamentalių tiesų pasakyti tiek daug: „kai žmonės sako „viskas“, „visada“, „niekada“, „kiekvienas“, tai gali tikti tik jiems patiems, o išoriniame pasaulyje tokios bendrybės neegzistuoja. (...) jei kas nors pradeda sakinį nuo žodžio „visada“, vadinasi, prarado ryšį su pasauliu ir šneka apie save“ (p. 100). Rašytoja ir kalba apie save, ir įrodo to ryšio nepraradusi. Jos romane, kuris teisėtai vadinamas kvazi-romanu, – nes susideda iš daugybės, rodos, sunkiai susiejamų pasakojimų, – nėra nieko atsitiktinio. Visus kasdienius dalykus ji suvokia kaip visumą, kurioje sapnai neatsiejami nuo tikrovės, praeities įvykiai –­ nuo dabarties, vietovės išsaugo visus kadaise jose gyvenusių kartų pėdsakus, grybai auga net žiemą, ir nėra nieko, kas neturėtų nepakartojamos istorijos, kad ir kokia ji būtų baisi. Net baisiuose dalykuose, žiūrint jos ramiu, jautriu, tiksliai fiksuojančiu žvilgsniu, nėra nieko tragiška. Protu nesuvokiami saitai ir dėsningumai sieja visus gyventojus, visus daiktus, visas vietas, ir netgi nešneki kaimynė, niekad nekeliavusi toliau nei į gretimą kaimą, yra išmintingesnė ir paslaptingesnė nei pasakų būtybė. Tam tikru atžvilgiu kiekvienas esame pasakų būtybė.

Knyga slepia tūkstančius siužetų ir istorijų. Jos visos glūdi tarp tikrovės ir mito, tarp praeities ir dabarties, tarp vadinamojo magiškojo realizmo ir smagaus komiškumo. Tarsi tarp gyvenimo ir pasakojimo apie gyvenimą, tarp dienos darbų, kupinų susikaupimo ir rituališkumo, ir nakties, kai galima regėti dvasias ir sulaukti netikėčiausių įvykių. Pati prozininkė sako, kad rašo apie laiką, ir prasitaria mananti, kad svarbiausia – eiti savo keliu, o einant neprarasti artumo kitiems jausmo ir neieškoti laimės bet kuria kaina. Juk laimė – čia pat, kasdienybėje: mažytėse kelionėse į gretimą miestelį apsipirkti, šventosios istorijoje, atsitiktinai perskaitytame turistiniame lankstinuke, paslaptingame balse, kurį sapnuose girdi niekuo neišsiskirianti banko darbuotoja ir kuris leidžia jai jaustis naudinga pasauliui. O. Tokarczuk knygos rodo, kad tuštumos ar pilnatvės jausmas priklauso nuo to, kaip į save žiūrėsi ir ką užsirašysi.