Diena, kurią verkiau visą

Nūdienos literatūrą tikriausiai galėtumėm palyginti su ekonomine situacija – vis žemyn ir žemyn, tikintis, kad atėmus iš vienų, davus kitiems, viskas stosis į įprastas vėžes ir nuo atspirties taško kils aukštyn. Kritikai kaip politikai – stengiasi sutvarkyti tai, kas pakrikę, kartais perlenkdami lazdą, kartais per daug ją atleisdami, tačiau jų veiksmai yra reguliuojamieji, intencija – visuomenės nenusmukimas žemiau tos ribos, nuo kurios pakilti būtų nebeįmanoma. Daugiausiai dėmesio ir globos reikia skirti tiems, kurie dar patys nesugeba adekvačiai įvertinti savo talento ar jo nebuvimo, o tokie, norom nenorom tenka pripažinti, yra jauni rašytojai, kurie dažniau persotina ar kaip tik nuskurdina tekstus, renkasi kraštutines priemones, kad tik kas skaitytų, deda nežmoniškas pastangas, kad tekstai įgautų tikrumo ir taip „išeina už krašto“, kai to daryti negalima. Geriausias būdas perteikti save yra sukurti ne tai, kas tau tolima, o tai, kas artima, svarbiausia turėti, ką pasakyti, o visa kita bus savaime kompensuojama. Visgi ne visi tai supranta. Vienas iš nebesuskaičiuojamos daugybės tokių rašytojų yra Tomas Staniulis.

Šio jauno autoriaus apsakymų rinktinė „Diena, kurią verkiau visą“ atspindi ir įprasmina mano išsakytą mintį, jog pradedantiems rašytojams reikia tam tikro kuratoriaus, kuris mokėtų tinkamai nukreipti gebėjimą rašyti (įsivaizduoti) tinkama linkme. Nes be kompetencijos nestokojančio vyresnio rašytojo jaunasis, žengdamas į literatūrą, yra kaip akla višta: jis klaidžios aplink tą siekiamą „grūdą“ visais įmanomais takais, o ras jį tik tada, kai eiti nebebus kur. Galbūt į tikslą nuves intuicija? Galbūt. Tačiau tokių yra maža, tokių, kurie sugebėtų vadovautis nuojauta ir be didesnių kliūčių pasiekti tikslą. Tačiau pažvelkime kiek šiandien tai padaryti yra bandančių. Tikriausiai tokių suskaitytumėm šimtus. Tad kyla klausimas, kam to reikia? Ar tai naujas saviraiškos būdas ar tiesiog nesugebėjimas daryti nieko naujo?

Tomas Staniulis, kaip jaunam rašytojui reta, yra žinomas autorius. Jis išleido ir kelis apsakymų rinkinius („Į riedantį traukinį“, „Diena, kurią verkiau visą“) taip pat romaną „Herbertas ir varlės“, trilerį „Uranas – 235“. Jo kūryba versta į anglų, vokiečių, italų, vengrų kalbas. Tai rodo, kad jis sugeba perteikti savo mintis kitokiu keliu, kuris vertintojams yra priimtinas. Tačiau manau, kad šiuolaikinis autorius stengiasi daugiau koncentruotis į formą, o ne į turinį. Taip atsiranda ir menų sintetinimas – įvairių žanrų bei krypčių vienijimas – ir kitos rašytinio žodžio perteikimo formos klausytojui ar skaitytojui. Todėl peršasi mintis, jog šiandieninėje kultūroje mums trūksta išradingų genijų. Vis dėlto manau, jog kaip tik dabar trūksta ne kardinalaus keitimosi, o paprastojo novatoriškumo. Kad taip atsitiktų, svarbiausia turėti, ką pasakyti. Skaitydamas T. Staniulio apsakymus aš to pasigendu. Man, kaip skaitytojui, trūksta aiškios intencijos, aiškios siužetinės linijos, kuri nukreiptų ta linkme ir pabrėžtų tai, kas autoriui yra išties svarbu.
Kaip ir minėjau, rašytojui, kuriam trūksta suvokimo, kaip pateikti savo poziciją tekste, svarbu padaryti kažką naujo, kažką, ko galbūt iki jo niekas nedarė. Vieną iš tokių būdų Staniulis supranta kaip gyvasties personifikacijas į įvairius mūsų aplinkos daiktus, padarus ar abstraktus: apsakyme „Avinėlio malda“ žmogaus logiką bandoma perkelti į aviną, kuris, būdamas dar jaunas, svarsto apie išliko problemą, mūsų visuomenės figūras perkelia į gyvūnų pasaulį. Sakytum, puiku, pagaliau kažkam šovė į galvą išreikšti savo mintis šiandieninio avino kailiu. Taip ir būtų, tam ir aš pritarčiau, jeigu ne tas nesugebėjimas pasakyti iki galo, ką autorius mąsto viena ar kita tema. Tačiau tai nėra vienintelė problema, mano nuomone: sakyčiau taikli frazė būtų „forma neatitinka turinio“. Kai avinėlis prašnenka apie biblinius personažus, apie istorijas, kurias jam pasakojo mokytojas avinas, skamba kvailai ir neįtikinamai. Skaitytojui iškyla visai nereikalingų klausimų, kurie sujaukia mintis ir „numuša“ dėmesį nuo pagrindinės idėjos, kurią ir taip sunku suvokti. Koks tikslas skaityti avino maldą, kai jame neatpažįsti savęs? Manau – jokio, todėl verčiu puslapius toliau. Ir ką randu? Tą patį.

„Diena, kurią verkiau visą“. Dabar žmogiškoji gyvastis perkeliama ne be į kvailį-genijų aviną, o į lietų. Perkėlimas tikrai įdomus ir žadantis kažko neįprasto, tačiau visgi pradėjęs skaityti, pajuntu nelogiškai bandomas sujungti mintis: „Aš džiūvu jos akyse <...> ...o ašaros tarytum liaujasi bėgti“. Skaitant tokią minčių maišalynę, kurioje atrodo autorius turėtų suprasti, kada jis lietus, o kada jis atlieka žmogaus funkcijas, pasirodo, kad jokios ribos nėra. Kartais tokios takoskyros nebuvimas tik masina skaityti ir laukti kulminacijos, o skaitant šį apsakymą, kartais taip pasimeti, jog atsidusęs keletą kartų, lauki, kol greičiau ateis pabaiga. Taip pat labai sunku susikurti vaizdą skaitant apsakymą. O ko vertas kūrinys, kai skaitydamas negali tapatintis su veikiančiuoju, negali perkelti savęs į tą aplinką, kurioje veikia žmonės, lietūs, avinai? Kai „Lietus“ sėdi šalia merginos, kuri jam įsisiurbia į lūpas, tada supranti, kad nieko nesupranti ir tas chaotiškas maišymasis po vaizdinius, kurie, kaip ir lietus, tyška ant šaligatvio ir praranda formą, tiesiog suduoda mirtiną smūgį vaizduotei. Kai perskaitau tokį kūrinį, kurio suprasti ne tik, kad negalėjau, bet ir nenorėjau to padaryti, paėmęs į rankas šią knygą galvoju, kas manęs laukia šį kartą: ar jis man suteiks viltį, ar sudaužys ir paskutinę turimą užanty?

Tikriausiai visus kūrinius šioje knygoje daugiau ar mažiau sieja viena mintis – žmogaus esybės dviprasmiškumas: jis gali būti ir savimi, ir kažkuo, kas aplinkui kartais būna painu ir nesuprantama. Ir tai yra gilus klodas, iš kurio visada gali pasisemti minčių vienam ar kitam kūrinėliui. Tą galima vadinti privalumu: puiku, rinktinėje yra kažkas bendro iš gerosios pusės, tačiau yra bendrumų ir blogąja prasme: juose visuose trūksta aiškumo, kas kam ir ką šneka. Geriausias to pavyzdys, anot knygos anotacijos autoriaus, yra pirmasis lietuviškas sms apsakymas „Ars amandi“. Galbūt jis ir pirmas, tačiau jei ateities „sms apsakymai“ bus tokie kaip šis, tai geriau juos palikti mobiliojoje aplinkoje, plastmasiniame korpuse. Lai skraido tokie „dalykėliai“ tarp paauglių, kuriems jie labiau pravers, nes jame nėra žargonų ar panašių literatūrinių „išsidirbinėjimų“. Visgi visa kita juos vienija – nėra jokios reikšmingos minties, kuri sugebėtų tiesiogiai vienyti. Na, taip, meilė tarp Jo ir Jos, išsiskyrimai ir susitaikymai, savigrauža ir pan. Tačiau šiai kasdieniškai aktualijai nepridėta nieko išskirtinio, kas galėtų patraukti dėmesį ar pamokyti. Yra tik viena – bandymas užmegzti kontaktą su skaitytoju apsakymo pabaigoje, tačiau akivaizdžiai per tiesmukai: „Žinoma, dabar Jūs norėtumėte, kad Ji būtų „Meilė“. Tai tiesiog dvelkia keista ironija, kuria neaišku, ar norima sumenkinti skaitytoją, ar pašiepti savo tekstą. Bet kuriuo atveju išeina šnipštas, nes galbūt pagaliau suradęs kažkokią vienijančią tekstelius mintį, skaitytojas lieka „išdurtas“: jis nustumiamas į ten, kur ir vėl ištrinama riba tarp logikos ir intencijos.

Tačiau, kad ir kaip bebūtų, negalima į viską žiūrėti neigiamai ar su išankstiniu nusistatymu. Yra tokių vietų, kurios tiesiog „atsiduoda“ skaitytojui. Apsakymas „Kur eini, pameistry?“ mano akimis yra brandžiausias, nes galų gale tas žmonių kaitaliojimas vietomis, jų sujungimas, personifikacijos įgauna šiek tiek rimtumo, kuris pasireiškia potekstės klaidumu ir įvairiapusiškumu. Įdomiai pinasi pokalbis su buvusiu pameistriu ir laukimas. Laukimas to naujojo, kuris kai kuriose teksto vietose tampa ir esamuoju senuoju. Įdomios variacijos, nebėra kvailų neaiškumų, kurie skaitant tekstus atbaido nuo kitų. Taip pat šiame apsakyme, kaip ir beveik visuose kituose, yra biblinių kontekstų. Kalbama apie Juozapą ne kaip apie ganytojo įtėvį, o kaip apie paprastą pameistrį, kurio likimas priklauso nuo meistro žodžio: „ – Ne, - papurtė galvą, - su gimdyti besirengiančia žmona. Dviem sūnumis ir asiliuku. Sakė, jei garbusis nesutiks susitikti, dar šį vakarą išjos į Betliejų“. Taip rašytojas supina ir mums visiems gerai žinomą biblinio siužeto ištrauką ir naują jos interpretaciją. Pagal tekstą galime nuspėti, kad Jėzus Kristus turėjo dar du brolius, vyresnius. O tada iškyla klausimas, ar čia tas pats Juozapas? Bet kas gi dar su asiliuku i Betliejų? Taip, pagaliau skaitydamas atradau kažką, kas privertė susimąstyti, o ne tik atsidusti ir atmesti, kaip nieko vertą rašymą.

Ir dar vienas, mano nuomone, svarbus pastebėjimas, kuris „užgimsta“ skaitant kiekvieną be išimties šios rinktinės apsakymą: su kuo rašytojas kalba? Labai daug variantų atsiranda, nes visur kalbama pirmuoju asmeniu ir dažniausiai tai lyg prisiminimai, pasakojami mylimajai, kuriai, iš subjekto kalbos atrodo, tai visiškai neįdomu. Vis kartojama „pameni? Ar pameni, kaip tada aš, tu ir t.t.“, ir nesupranti, kam pasakojama. Na, tai lyg ir apie antrąją pusę turėtų būti kalbama, jis tai būtybei jaučia jausmus, pas ją sugrįžta po žiauraus nusikaltimo Lenkijoje. Atrodo, kalbama su moterimi, jai pasakojama, bet ką gali žinoti šiais laikais. Gal tai ir ne moteris? Juk vyro asmeniu kalba avinas, lietus, meistras, jis pats. Iš tiesų keistų klausimų kyla verčiant puslapius. Ir tuo noriu pasakyti, kad skaitant ir mąstant apie tokius nereikšmingus dalykus, kaip su kuo kalba, ar kam kalba, ar pasakoja, ar prisimena, dingsta galimybė suprasti, ką iš tiesų turi pasakyti rašytojas, kur ta mintis, kurią turėtumėme nejučiomis pasąmonėje susekti. Tai labai blaško ir kartais net siutina, nes tuo momentu nesupranti, kodėl taip yra, kodėl taip šnekama, o kai skaitydamas daug ko nesupranti, gimsta viską blaškanti mintis: ar durnas aš, ar jis rašyt nemoka?

Ir pabaigdamas galiu tepasakyti keletą dalykų, kurie turėtų apibendrinti tai, ką rašiau. T. Staniulis moka rašyti, akivaizdu, kad jo nesugretinsi su aprašytu avinu, greičiau gal pameistriu, kuriam tereikia rodyti, kaip nuobliuoti lentą, o tada jis sugebės visas vienodai padaryti. Šią rinktinę galiu rekomenduoti tiems, kurie norėtų išbandyt jėgas rašydami, nes iš svetimo teksto daug lengviau išrinkti neatitikimų su tikrove ar nelogiškų sakinių. Be abejo, visi mes mokomės, o pasimokyti kartais reikėtų ne tik pradedantiems, bet jau ir knygas leidžiantiems.