Didysis Getsbis

Frensis Skotas Ficdžeraldas (1896-1940) vienas žymiausių „prarastosios kartos” rašytojų, o jo “Didysis Getsbis” vadinamas „didžiu amerikietišku romanu”.

Gimė jis Sen Polyje. Studijavo Prinstono universitete. Pirmą romaną parašė, kai jam tebuvo 21 metai. Su žmona Zelda Seir gyveno tarp Niujorko, Paryžiaus ir Rivjeros, draugavo su Gertrūda Stein, Ernestu Hemingvėjumi ir Džonu Dos Pasosu.

1924 m. parašė romaną „Didysis Getsbis”. Slegiamas žmonos ligos ir savo problemų dėl alkoholio 1934 m. parašė romaną „Švelni naktis”.

F. Skotas Ficdžeraldas mirė nuo širdies priepuolio, rašydamas romaną „Paskutinio magnato meilė”.

Pasak kritikų, daugiausia įtako F. Skotui Ficdžeraldui turėjo ambicijos, literatūra, Prinstonas, Zelda Seir Ficdžerald ir alkoholis.

„Didysis Getsbis” – XX a. Amerikos literatūros šedevras, iki šiol plačiai skaitomas, verčiamas, mėgstamas, mėgdžiojamas ir studijuojamas.

Kaip rašė pats Ficdžeraldas, „pagrindinė romano mintis – praradimas iliuzijų, kurios taip nuspalvina pasaulį, kad visai nebesvarbu, ar vienas ar kitas dalykas tiesa, o gal melas, svarbu, kad jis turi to stebuklo puikumo”.

Getsbis nepripažįsta laiko bėgsmo. Įsimintiniausias jo pasakymas: „Kodėl praeities nesugrąžinsi?.. Galima sugrąžinti!” Romanas yra didis grožinės literatūros kūrinys amerikietiška tematika ir Džeimsas Getsas, arba Džėjus Getsbis, - didis amerikietiškas herojus. Jis tiki amerikoniškos svajonės sėkme, jis tą svajonę realizuoja, supainioja ją su Džeine ir yra jos apviliamas. Getsbio pavadinime didysis skamba su girdima ironija. Jis iš tiesų didis aukotis savo siekiams...

„Didysis Getsbis” nešlovina žmogaus dvasios kilnumo; romanas nėra politiškai teisingas; neatskleidžia būdų, kaip išspręsti gyvenimo problemas; nepateikia jokių madingų ir paguodžiančių patarimų. Jis paprasčiausiai yra šedevras”.

1922 m., dar planuodamas „Getsbį“ Fisdžeraldas pareiškė: „Noriu parašyti ką nors naujo – kad būtų ypatinga ir gražu, ir paprasta + įdomiai suregzta“. Šedevrai neatsiranda atsitiktinai. Genijai žino, ką daro ar stengiasi padaryti. Jiems reikia sėkmės, bet žinoti, kaip ta sėkme pasinaudoti, yra svarbiausias rašytojo instrumentuotės elementas.

M. J. Bruccoli