Devyni apsakymai

Džeromas Deividas Selindžeris (Jerome David Salinger; g. 1919) atėjo į amerikiečių literatūrą pirmaisiais pokario metais. Baigęs Veli-Fordžo karo mokyklą (1936), jis kurį laiką keliavo po Europą su tėvu – sūrių ir dešrų prekybininku. Šios kelionės tikslas buvo paruošti jaunuolį būsimai prekybininko karjerai, tačiau Džeromas daugiau domėjosi Europos kultūra bei menu negu rūkytų dešrų gamyba. 1942 metais Selindžeris pašaukiamas į karo tarnybą. O 1944-aisiais dalyvauja sąjungininkų karinių dalinių operacijoje Normandijoje. Jo pirmieji apsakymai pasirodė žurnaluose „Story“, „Coliers“, „Esquire“, „Saturday Evening Post“. Apysaką „Rugiuose prie bedugnės" Selindžeris rašė užsidaręs mažyčiame kambarėlyje Niujorko priemiestyje. 1951 metais pasirodęs pirmasis šios apysakos leidimas turėjo nepaprastą pasisekimą (lietuvių kalba ji išėjo 1966 metais, o 1967-aisiais buvo inscenizuota teatre). Gavęs nemažą honorarą, rašytojas nusipirko sodybą ant Konektikuto upės kranto Komise, kur gyvena ir dabar gan užsidaręs, mažai dalyvaudamas visuomeninėje ar politinėje veikloje atsisako duoti interviu, neleidžia įtraukti savo kūrinių į antologijas, pateikti kokias nors biografijos detales ar spausdinti savo nuotraukas. Tokį pasirinktą uždaro gyvenimo būdą autorius motyvuoja siekimu apginti savo jausmus, kurie esą didžiausias, kone vienintelis, menininko turtas. Po 1965 metų, kai išėjo jo apysaka „Hepvortas 16, 1924", rašytojas nėra išleidęs naujų kūrinių.

Selindžeris pasirodė literatūros arenoje drauge su bytnikų (beat generation) — „sudaužytąja" – karta, kurios protestas prieš savim patenkintų sočių miesčionių moralę reiškėsi bėgimu iš visuomenės, bohema, narkotikų ar alkoholio vartojimu. Nors Selindžeris ir nepriklausė bytnikams, jį išgarsinusios apysakos herojus Holdenas Kolfildas turi bendrų bruožų su bytnikų literatūros klasiko Džeko Keruako (Jacke Kerouac; romanai „Kelyje", 1951, „Dharmos ieškantys valkatos", 1958), dramaturgo Džeko Gelberio (Jack Gelber) herojais. Tai ta pati jaunatviška neapykanta gerai įsitaisiusiems ir praktiškiems suaugusiems, maksimalistinis nesitaikymas su veidmainyste ir konformizmu. Bytnikai pasisakė prieš vartotojišką kultūrą, prabangą bei daiktais pagrįstą euforiją, jai priešindami dzenbudizmo moralinėje doktrinoje įkūnytą dvasinio tobulėjimo idėją.

Kiekvienas rinkinio „Devyni apsakymai" kūrinys vaizduoja staigų herojaus praregėjimą, tiesos atradimą, kuris įvyksta ne ypatingomis sąlygomis, o pačioje paprasčiausioje ir kasdieniškiausioje situacijoje.

Čia pateikiami kūriniai pristato Selindžerį – išminties nešėją, siekiantį harmoningos būties. Jo kūrinių poetikoje jungiasi Vakarų literatūrai ir budistiniams tekstams būdingos formos. Selindžeris atsisako retorikos bei įkyrios didaktikos, naudoja parabolę ir legendą, kalba aliuzijų bei užuominų kalba, stimuliuoja skaitytojo mąstyseną, versdamas gilintis į potekstėje slypinčią prasmę. Herojaus vidinis pasaulis neatitraukiamas nuo materialaus gyvenimo realijų. Sceniškai kurdamas vaizdą, autorius užpildo kiekvieną piešiamos drobės plotelį, parodo, jog intensyvi psichinė veikla vyksta atliekant pačias kasdieniškiausias procedūras: prausiantis, šukuojantis priešais veidrodį, stebint kito žmogaus pozą, judesius ir t. t. Kaip ir jo herojus Simoras, Selindžeris eina į tiesą palengva, mokydamas, kad visas žmogaus gyvenimas – laisvai pasirinktas kelias į galutinį tikslą – dvasinę išmintį ir meilę.