De profundis

Ką tai reiškia – skaityti kito žmogaus išpažintį? Ar virstame teisėjais, lendančiais ten, kur intymūs kvapai kutena nosį? Galiu teigti, kad gandai ir apkalbos visada buvo savotiška pramoga, prasiblaškymo būdas, kuris nepabodo ir šiandien, skaitant bulvarinius laikraštukus ar žiūrint „Paparacai. lt“. Kas kur su kuo ir kiek, kaip ir kodėl – štai galimų apkalbų temos.

Ką darė Oscaras Wilde’as, kai jo intymios gyvenimo smulkmenos iškilo aikštėn ir tapo apkalbų objektu? Tas gėlių vaikas, neabejojęs savo genialumu ir ilgą laiką mėgavęsis žemiškais malonumais? Vieną dieną jis bankrutavo, patyrė nešlovę ir panieką, buvo nubaustas...

Wilde’o knygą „De profundis“ atradau netikėtai. Norėjau pirkti „Doriano Grėjaus portretą“, bet dar nebuvau skaičiusi naujai išleistos, intymiai kvepiančios knygos. Todėl palikau neblogai pažįstamą Dorianą, ir pasinėriau į gelmes („De profundis“ reiškia ‘iš gelmių’). Tikėjausi daugiau sužinoti apie Wilde’o teistumo istoriją. Kažkada TV rodė filmą apie tai, bet tada buvau maža ir nesidomėjau tokiais dalykais.

Knyga, be abejo, traukė ir kuo kitu. Wilde’o pasakyti žodžiai jau seniai tapo aforizmais, spausdinamais kalendoriuose. Tokių minčių, kurias norisi pabraukti, radau ne vieną. Jos bene ir patraukia labiausiai, nes Wilde’o ir lordo Alfredo Douglaso santykių vingrybės, ginčų ir įžeidinėjimų istorijos tampa kiek nuobodokos ir nemeniškos. O Wilde’ą siejame pirmiausia su menu, nes tik menas gali nusakyti šio rašytojo esmę. „Laimingojo princo“ autorius negaili kaltinimų savo artimam draugui Bosie (Douglasui) ir visai jo šeimai, dėl kurios sulaukė tiek nemalonumų. Vis dėlto neskaičiusiems rašytojo biografijos nelieka aišku, kiek kaltas pats Wilde’as, ar jis tikrai buvo tik sąmokslo auka.

Dveji metai kalėjime, be abejo, pakeitė žymųjį rašytoją. Laiške-išpažintyje jis kalba apie kentėjimo grožį, Kristų. Pastarąjį mato savitai, kitoniškai, pirmiausia kaip poetą, individualistą, kurio gyvenimas yra tobulas meno kūrinys. Šios mintys patraukia naujumu, skatina kitaip pažvelgti į patį Wilde’ą. Knygoje daug minčių apie meną ir gyvenimą, kurie yra nedaloma visuma. Štai kaip Wilde’as palygina modernųjį ir graikų meną:

Mes vadiname savo amžių utilitariu, tačiau nemokame panaudoti nė vieno daikto. Mes pamiršome, kad vanduo gali apiplauti, o ugnis – išdeginti, apšvarinti, kad žemė – visų mūsų bendra motina. Taip mūsų menas tapo mėnulio kūdikiu, žaidžiančiu su daiktų šešėliais, o graikų menas buvo saulės vaikas, žaidžiantis su daiktais (p. 138).

Wilde’as visada juto prarają tarp daugumos ir savęs, laikė save genialiu. Ir darė tai teisėtai. Rašytojas jautė, kokia jam svetima visuomenė. Joje Wilde’ui neliko vietos, jis tapo atstumtuoju. Tačiau rado atramą gamtoje, jos grožyje ir amžinume:

<...> Gamta, kuri „siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“, pravers uolose plyšius, kuriuose galėsiu pasislėpti, nuties priešais mane slaptus slėnius, kurių tyloje galėsiu netrukdomas raudoti. Ji nusagstys dangaus skliautą žvaigždėmis, kad aš galėčiau keliauti svetur tamsoje nesuklupdamas, ji pasiųs vėją mano pėdsakams užpustyti, kad niekas negalėtų sekti man įkandin ir padaryti man bloga. Ji mane apiplaus savo srauniaisiais vandenimis, karčiosiomis šaknimis ji mane išgydys (p. 138).

Tokie Wilde’o žodžiai. Tokia viltis.