Dangaus prieglobstis

Leidėjai apibūdina romaną kaip „savaitgalio knygą“. Tačiau vien iš viršelyje panaudotos autentiškos nuotraukos ir pakylėtų R.Rastausko atsiliepimų galima spręsti, kad ji – kur kas rimtesnė nei per dvi dienas „praryjamas“ skaitalas. Tikrai tai viena iš tokių knygų, kurias baigęs skaityti ilgai dar gyveni jų pasaulyje, kadangi jis čia ne tik aprašomas, bet ir tarsi sukuriamas iš naujo. Tiksliau – pirma aprašomas, paskui kuriamas, vėliau griaunamas ir kuriamas iš naujo. Dykumoje pakanka vietos tokiems procesams.

Romanas labai pravers tiems, kas svajoja nuvažiuoti į dykumą. Nesvarbu, ar kaip eiliniai turistai, ar kaip tikri keliautojai, nes jos savotiški dėsniai ir vidinė tvarka, rodos, nepagaili nei vienų, nei kitų. Gali, kaip pagrindiniai veikėjai, turėti daug pinigų ir „demokratiškiausios pasaulio šalies“ pilietybę, bet vis tiek negalės būti tikri, kad neteks badauti, sirgti ar žemintis prieš vietinius. Dėl visiems žinomų įvykių amerikiečiams dabar nelengva būtų nuvykti į Sacharą. Tačiau 1949 m. parašyta knyga atskleidžia, kad ir tuomet jų propaguojamos žmogaus teisės niekam ten nerūpėjo. Kaip ir A.Camus romane „Pirmasis žmogus“, čia nuolat jaučiamos kovingos arabų nuotaikos, jų meditatyvus abejingumas, o paties krašto istorija pasirodo ne mažiau sudėtinga ir prieštaringa negu Lietuvos valstybės.

Veikėjai tokie skirtingi, kad jų komplikuoti santykiai turėtų tapti romano ašimi. Tačiau dykuma visus neatpažįstamai pakeičia, išskyrus amžinai nepatenkintą ang­lų porelę. Ne tik mentalitetų skirtumai, bet ir karščio keliama apatija, sapnai, miražai, nuojautos sukuria labai įtemptą atmosferą. Nekaltas nuotykių ieškojimas baigiasi mirtimi, trapi gražuolė priversta pasiduoti smurtui, tvirtus įsitikinimus nugali beprotybė.

Autorius, kaip ir „bytnikai“, rodo žmogaus akistatą su savimi. Ir jo bejėgiškumą: „Čia šitai suvoki užvis aiškiausiai; subyra bet kokios filosofinės sistemos. Už kiekvieno posūkio tavęs laukia kas nors netikėta“ (p.222). O netikėtumai čia – pavojų sinonimas.

Knygą norisi ne tik nuolat cituoti, bet ir skaityti keletą kartų. Ir rašyti apie ją galima be paliovos. Ji – ne savaitgalio, o tarsi viso gyvenimo knyga, verčianti žavėtis, baisėtis ir medituoti be žodžių. Dykumoje žodžiai netenka prasmės, nesvarbu, kokia kalba šneki. Vis tiek viską pasiglemš beribis ir negailestingas dangus.