Dangaus prieglobstis

Pasiklydę dykumoje

Šiais laikais turistinė Afrikos Sachara, išmatuota tūkstančių kojų ir išplaukiota puošnių dykumos laivų, jau niekam neatrodo nepasiekiama ir paslaptinga. Tačiau Paulo Bowleso* kvietimas išgerti arbatos Sacharoje tik iš pradžių atrodo svaigiai romantiškas. Nes kuo toliau į dykumą, tuo mažiau stiklinėse arbatos ir vis daugiau smėlio.

Romano siužetas neįmantrus ir vienu sakiniu nusakomas – trys niujorkiečiai (sutuoktinių pora ir jų draugas) keliauja po Šiaurės Afriką, skverbdamiesi gilyn į dykumą, susitaikydami su vis didėjančiais nepatogumais, tarsi mėgindami įveikti ją ir jos stiprėjantį pasipriešinimą. Jie atplaukia į XX a. viduryje dar mažai pažįstamą kraštą neatsiveždami praeities ir nevaržomi jokių socialinių saitų. Net imigracijos tarnyboje Portas stengiasi nuslėpti esąs rašytojas, vengdamas jį užgriūsiančios rašymo atsakomybės. Jie tarsi atkeliauja iš niekur ir vyksta nežinia kur. Tvyro jiems nepavaldžiame ir beveik neegzistuojančiame laike ir erdvėje tarsi baugioje neaprėpiamybėje. Tačiau būtent čia ir atsiskleidžia akivaizdi tiesa, jog net ir intelektualus, viduje laisvas ir tik prieš save patį atsakingas žmogus, nori ar nenori, yra tramdomas ir veikiamas socialinio bei kultūrinio gyvenimo. Jiems trims, atvykusiems iš civilizuotos ir sočios Amerikos, iš pradžių viskas atrodo priimtina, lengvai pasiekiama ir perprantama. „Bet kurios šalies žmonės vis labiau supanašėja su visų kitų šalių žmonėmis. Nelieka nei savitumo, nei grožio, nei idealų, nei kultūros – nieko, ničnieko“ (p. 13). Šis „baltojo“ žmogaus sindromas, jau visiškai neįmanomas šiuolaikinėje literatūroje, dar gana ryškiai skleidžiasi P. Bowleso romane. „Tų varganų energijos likučių, kuriuos jie dar turi, pakanka nebent aklam masiniam troškimui išgyventi, mat nė vienas neprivalgo tiek, kad įgytų daugėliau asmeninių gyvybinių jėgų“ (p. 19). Vietiniai gyventojai atvykėliams atrodo kaip akla ir inertiška vienalytė masė, visiškai nesugebanti individualiai mąstyti – „bevardis tamsus pavidalas“. Ir toks požiūris veikiausiai kyla dėl nenoro priartėti, atidžiau pažvelgti ir pažinti. Dar vulgariau šis bruožas skleidžiasi anglų sūnaus ir motinos Lailų portretuose, paties autoriaus žodžiais tariant, nusiritusiuose iki roboto ir karikatūros lygio. Jiems būdinga neapykanta žydams, prancūzams, jau nekalbant apie arabus; nors yra „tiesiog įsimylėję Afriką“. O šis beatodairiškas nacionalizmas autoriaus pašiepiamas beveik groteskišku penktos valandos arbatėlės ritualu.

Autorius puikiai perteikia vis didėjančią įtampą ir net baimę, kurioje atsiduria keliautojai, susidūrę su jiems nepavaldžia kultūra. Pagaliau jų gana miesčionišką mąstymą persmelkia nuojauta, kad viso to, kas juos supa, iki galo suvokti neįmanoma. „Jos šypsena buvo sustingusi, lyg priklijuota, atrodė, kad lygiai taip pat kažkur sutelkta ir visa jos sąmonė, lyg būtų nukreipta į tokį tolimą ir slėpiningą dalyką, apie kurio egzistavimą be jos niekas net nežino“ (p. 123). Nepaisant to, izoliacijos jausmas jų nesustabdo, bet dar energingiau pastūmėja vykti tolyn – deja, į pražūtį.

Kelionę, bauginančiai panašią į savižudybę, gali pasirinkti tik žmonės, nesugebėję įsitvirtinti savo gyvenimuose. P. Bowlesas labai preciziškai piešia jų charakterius, gana aiškiai brėždamas ryškiausias linijas, tačiau niuansai taip ir lieka apgaubti nuojautų miglos. Portas – ryškiausias ir nepagaunamiausias trijulės narys, neišsipildęs rašytojas, nuolat geidžiantis vienatvės ir kartu bijantis joje sutikti tikrąjį save. Jau žinantis, kad pagrindinė jo asmenybės ašis įbesta kažkur toli tamsuojančiuose sąmonės plotuose. „Nors tasai ledinis stingulys buvo jo nelaimingumo pamatas, jis žinojo, kad laikysis per amžius jo įsikibęs, nes kartu tai buvo ir jo esaties šerdis: visa kita tik buvo sulipinta ant jos“ (p. 126). Ir Portas, ir jo žmona Kitė yra nuolat kamuojami bergždžiai bėgančio laiko baimės, nors ir jaučiasi laisvi. Portas negali rašyti, nes priverstas gyventi intensyvesnį gyvenimą, nei pats norėtų.

Kitės buvimas taip pat tvyro kažkur toli nuo aiškios realybės. Jos noras pakreipti savą lemtį ir kontroliuoti aplinką stumia į visiškos disharmonijos chaosą. Kitė gyvena savo pačios susikurtų pragaištingų ženklų sistemoje, kurią kasdien mėgina „katalogizuoti“. Toks bėgimas nuo tikrovės ją paverčia absoliučiai neįgalia asmenybe, priklausančia nuo kitų valios. „Ji išvis į nieką nebereaguodavo, pati jos esybė susigūždavo ir pasitraukdavo į nežinią, ji atrodydavo baugi, susimąsčiusi“ (p. 39). Tačiau šį dvasinį nuolankumą ir vidinį pralaimėjimą dažniausiai lydi išorinis stiprybės ir valios demonstravimas. Tai ypač atsiskleidžia Kitės santykiuose su jų šeimos draugu Taneriu, kuris kartu į šią kelionę vyko tik norėdamas „suteikti progą savo asmenybei pasimankštinti“. Mat Portas ir Kitė buvo vieni iš nedaugelio, nepasidavusių jo esybės žavesiui ir valiai, todėl reikalaujantys daugiau Tanerio pastangų. Tačiau ir jie, nepaisant aiškaus suvokimo, jog yra primityviai viliojami, toms vilionėms pasiduoda ir dažnai pralaimi. Autorius tarsi nedviprasmiškai kuria prieštaraujančius vienas kitam veikėjų charakterius: tai intelektualieji Portas ir Kitė, nuolat gyvenantys idėjomis, ir primityvusis bei tiesmukas Taneris. Tačiau vėliau nepaprastai meistriškai ir beveik nejuntamai lengvai nuveda skaitytoją šiek tiek kitokio vertinimo link. Jis taip ir nepateikia aiškių atsakymų, tačiau požiūris į kiek romantizuotą Porto mėgavimąsi gyvenimo dramatizavimu, Kitės bėgimą nuo atsakomybės už pačią save ir šalia esančiuosius, bei Tanerio primityvumą ir nuspėjamumą nejuntamai mainosi. Tikriausiai šis sunkiai nusakomas autoriaus gebėjimas keisti veikėjų charakterių gijas beveik nepastebimai ir be ryškesnių išorinių veiksmų bei įvykių yra pagrindinis šio romano meniškumo bruožas. Kinta ne tiek charakteriai, kiek skaitytojo vertinimai.

Dar vienas labai svarbus romano sąrangos klodas yra Porto ir Kitės – dešimt metų kartu gyvenančios sutuoktinių poros – santykiai. Jų buvimą kartu ir bendravimą galima būtų lyginti su duslintuvo slopinamais šūviais. Tie šūviai beveik visada taiklūs, skaudinantys, tačiau išoriškai dažnai atrodo emociškai neutralūs. Todėl autorius gana dažnai naudojasi pasakotojo teise, kad pasakytų, kas iš tiesų slypi tuose žodžiuose ar šalia jų. Kartais gal tai kiek suprimityvina romano struktūrą, tačiau mums išlieka kaip būdinga to laikotarpio (XX a. vidurio) kūrinio konstravimo galimybė. Kitė, mąstydama apie Tanerį, neslepia savo paniekos jo atvirai reiškiamoms emocijoms: „Visi jo emociniai vingiai vyksta atvirai, niekuo neužmaskuoti. Jokio medelio, jokio akmens, už kurio jis galėtų pasislėpti“ (p. 59). Veikiausiai tai ir tampa nuoroda į Kitės ir Porto nesusikalbėjimo ir nutolimo priežastis. Nuolatiniai išsisukinėjimai ir slapstymaisi savos sąmonės kertėse jiems taip ir neleidžia susitikti kelio vidury. Tačiau ir čia rašytojui negalėtume prikišti tiesmukumo ir primityvumo – jis tiesiog meistriškai formuoja komplikuotus santykių vingius, balansuojančius ties neišsipildymo ir daugiaprasmiškumo riba. Nuolat persipina noras suartėti ir vėl bėgimas į save, dėmesys, globa ir visiškas atsainumas. Taneris vežasi Kitę grožėtis dykuma nuo olos, tačiau vėliau ten vėl sugrįžta vienas – neišsipildymo ir nepasiektos pilnatvės jausmas ima trukdyti priimti vienam kitą. Vidinės, tikros ar susikurtos, problemos juos verčia laukti, kad pirmą žingsnį žengtų kitas arba viskas išsispręstų savaime. Portas tiesiog desperatiškai ieško galimybių pabūti su Kite vienumoje ir atsikratyti jiems trukdančio Tanerio, tačiau vis labiau pradeda aiškėti, kad jiems susitikti neleidžia visiškas dvasinis vangumas, baimė ir izoliacija. „Manau, mes abu bijome to paties. Ir dėl tos pačios priežasties. Nė vienas iš mūsų: nei tu, nei aš – niekad nesugebėjome kaip reikiant įsiskverbti į gyvenimą“ (p. 91). Tačiau nepaisant viso šito, autorius sukuria tvirtą, jokiems išoriniams veiksniams nepavaldžią santykių šerdį. Skaitytojo neapleidžia jausmas, jog tai likiminė, dangaus sujungta pora, negalinti egzistuoti vienas be kito. Tam patvirtinti blyksteli naujų meilių galimybės (Portas ir akloji šokėja, Kitė ir jaunasis arabas autobuse), tačiau jos labai lengvai išsprūsta taip ir neišsipildžiusios. Vėliau Portas prisipažins Kitei, kad jei ir žino, kas yra meilė, tai ji yra tik meilė jai. Net ir Kitės bejėgiškume ir bėgime nuo atsakomybės, susidūrus su Porto liga ir mirtimi, galima įžvelgti baimę likti dar gilesnėje vienumoje ir prarasti kažką tokį panašų į save. Mirties akivaizdoje Kitę užvaldo neįveikiama baimė susidurti su realybe ir ryžtingai veikti. „Štai dabar ištrūkti jau nebeįmanoma. Aš esu čia ir dabar“ (p. 163). Ji jau nebeturi už ko slėptis, nebegali išnykti savo pasauliuose, turi globojančiai laikyti Porto ranką, tačiau net ir dabar šildosi šalia jo. Vėliau siekia visiškai atsiduoti Tanerio valiai, kad tik nusimestų prievolę priimti sprendimus. Pagaliau po Porto mirties „Kitė sparčiai žingsniavo gatvele, sutelkusi dėmesį į vėl ją apėmusį grynos palaimos pojūtį“ (p. 219). Ji jaučiasi išsivadavusi iš savo pačios atspindžio veidrodyje, pabėgusi nuo žiojėjančios dvasinės bedugnės, kuri taip ryškiai atsispindėjo Porte. Toks Kitės charakterio traktavimas gal kiek ima atrodyti vienpusis ir seklus, tačiau autorius jį gelbsti naujomis aistringumo ir kūniškos meilės spalvomis, atrastomis dykumoje su Amaru ir Belkasimu, nors jau šių santykių užuomazgoje galima spėti Kitę atsidursiant ant to paties dvasinės pražūties krašto.

Dykuma pražudo visus tris keliautojus. Veikiausiai autorius ne atsitiktinai pasirinko dykumos metaforą, kaip viso kūrinio atspirties tašką (P. Bowlesas pats yra gyvenęs Maroke), kuris puikiai atspindi kūrinio daugiaprasmiškumą. Dykumos, kaip simbolio, suvokimas pasaulinėje kultūroje irgi yra dvejopas – ji traktuojama kaip paklydimų, vienatvės bei nutolimo nuo Dievo vieta ir kartu puiki vieta meditacijai, dievoieškai. Taip ir autoriaus kuriami veikėjai laviruoja kažkur tarp minčių transcendentiškumo ir visiško dvasinio dekadanso. Portas pasiduoda dykumos (ir vidinės, ir išorinės) šauksmui ir veržte veržiasi į jos gilumą sutikti mirties, kurios tamsiais koridoriais vaikščiojo jau ilgai. „Tad visai nieko bloga strimgalviais lėkti į dykumą ir nepalikti paskui save jokio pėdsako“ (p. 178). Ir tas kelias į patį dykumos centrą, pačią jo esaties šerdį atrodo neįmanomai tiesus ir aiškus, visiškai nepanašus į tą, kurį jie patys mėgindavo užgriozti visais įmanomais sunkumais ir saitais. Atrodo, artėjanti mirtis Portui neatveria jokių naujų ir dar nežinomų patirčių, gal tik sukelia daugiau skausmo. „Visa tai buvo absoliučiai pažįstama ir iki kaulų smegenų siaubinga...“ (p. 197). Dykuma tampa įkrova, traukiančia į pernelyg erdviai atsiveriančius plotus. Kol dangus, sergėjęs nuo visko, kas yra anapus jo, prasiveria ir suteikia jiems savo prieglobstį. Tikėkimės.