Dailė ir valstybė

Tarpukario Lietuvos nepriklausomybės laikotarpis (1918-1940) - neabejotinai pats intensyviausias ir labiausiai valstybės kultūrinius, meninius, ekonominius, teisinius bei politinius įvykius įtakojęs istorinis tarpsnis. Pasiekimų ir pasikeitimų gausa su šiuo laikotarpiu negali lygintis joks dvidešimtmetis. Kuo gi jis buvo toks išskirtinis?

Vienas svarbiausių tarpukario bruožų yra meninė sklaida. Ko gero, galima sakyti, kad jau XVII a. Lietuva meninių idėjų sklaidos prasme pasivijo Europą – barokas buvo pirma meninė programa, kuri nevėlavo ir pasiekė Lietuvą tuo pat metu, kaip ir visą Europą. Tačiau tik tarpukario nepriklausomybės metu iš tikrųjų taip gausiai lietuviškas menas pasiekė Vakarų Europą – parodose Europoje dalyvavo pavieniai menininkai, įvairiuose festivaliuose rengti liaudies meno pristatymai. Gausiausiai imti vežti į užsienį ir atskirų autorių kūriniai. Reikia pripažinti, kad nemažą įtaką tam darė valstybės parama.

Nepriklausomos Lietuvos valdžia nė kiek neabejojo, kad menas ir apskritai kultūra labiausiai tinka valstybės reprezentacijai užsienyje. Todėl vos kiek sustiprėjusi jauna valstybė ėmė rengti ir remti meninius projektus užsienyje, kartu vykdė gausius meno kūrinių užsakymus Lietuvoje. Galima prisiminti, kad valstybinė ar net valdžios apskritai mecenatystė - iš esmės iki tol nežinotas reiškinys Lietuvoje. Jei Italijoje didelių miestų magistratai vykdė įsimintinus meninius projektus jau XVI a., tai Lietuvoje Vilniaus magistrato užsakymai buvo daugiau funkcionalūs, su menu ribojosi itin minimaliai, o valdovų užsakymai LDK vykdyti labai fragmentiškai. Carinės imperijos laikotarpiu valdžios meno užsakymams vystytis taip pat nebuvo galimybių. Tik nepriklausomybės laikotarpiu valstybė ima užsakinėti pavienių kūrinių atlikimus, ruošia istorinių datų minėjimams skirtus renginius (bene labiausiai žinomas ir plačiausiai nuskambėjęs – Vytauto mirties 500-metis), stato muziejus ir panašiai.

Tarpukario laikotarpiui tenka dar keletas paminėtinų reiškinių iniciatyvų. Pirma, itin pliuralistinėje ir menine įvairove pasižymėjusioje lietuvių menininkų terpėje buvo sutarta dėl vieno – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio talento. Valstybės lėšomis supirkti Lietuvoje pasiekiami Čiurlionio darbai, pradėta statyti jo vardo ir jo kūrybai eksponuoti skirta galerija. Antra, būtent valstybės iniciatyva Kaune suformuotas bažnytinio meno muziejus. Bažnytinė vadovybė neturėjo pakankamai nei lėšų, nei profesionalių kadrų. Vilnius su katedra ir žymiausiais bažnytiniais istoriniais bei meniniais paminklais buvo Lenkijos valdžioje, todėl tokio muziejaus organizavimas iš esmės buvo pavienių eksponatų paieškos provincinėse bažnyčiose, tokių eksponatų aprašinėjimas tradicijos neturėjusioje bažnytinio meno istoriografijoje. Beje, palyginimui galima prisiminti, kad kol kas per paskutinius 12 metų bažnytinio meno muziejui steigti žengti tik keli nedrąsūs žingsniai.

Tarpukario laikotarpiu imti formuoti istorinių asmenų kultai, ko anksčiau irgi nebuvo. Jau minėta, kad įsimintiniausias ir žymiausias buvo Vytauto mirties arba karūnacijos (1430 m.) minėjimas 1930 m. Renginiuose netrūko įgyvendintų meninių projektų, paminklų, plakatų ir kita. Tarpukario laikotarpiu sukurta daug ir kitų istorinių asmenų tapybinių ar skulptūrinių portretų – dr. Jono Basanavičiaus, vysk. Motiejaus Valančiaus, LDK kunigaikščių ir kitų.

Dera prisiminti, kad tarpukario laikotarpis gausus ne tik meno, bet ir profesionalaus meno istorijos tyrimų pagrindais. Tuo metu atsiranda ir menines grupes apibendrinantys tyrimai, ir pavieniams objektams skirtos monografijos. Halinos Kairiūkštytės-Jacynienės, Pauliaus Galaunės, Kazimiero Jasėno, Igno Šlapelio darbai apėmė gausybę visuotinės ir Lietuvos meno istorijos problemų, ne viena jų iškelta hipotetinė idėja nepaneigta išlieka iki šiol.

Knygoje rasite labai daug iliustracijų (277!). Tai toli gražu ne vien kūrinių reprodukcijos, bet portretinės nuotraukos, rinkinių, susitikimų, parodų vaizdai. Jos leidžia labai išsamiai susidaryti įspūdį apie tuometinį kultūrinį gyvenimą. Galima drąsiai sakyti, kad G. Jankevičiūtės knyga, kartu su Jolitos Mulevičiūtės studija „Modernizmo link: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918-1940“ (Kaunas, 2001) sudaro darnų diptiką, skirtą tarpukario kultūrinei terpei pažinti. Ir dar – iki šiol tarpukario meninis gyvenimas Lietuvoje nebuvo taip aprašytas.