Čiupinėjimo malonumas

A. Fomina: Pradėjusi skaityti pasijutau taip, tarsi mano rankose būtų vadovėlis pažengusiems moksleiviams.

S. Poisson: Kartais ekspertė A. Fomina tikrai rašo taip, kaip pažangi moksleivė.

A. Fomina: Žurnalistai paprastai nedrįsta peržengti visuotinai priimtos nuomonės tomis temomis, kurios susijusios su vadinamomis tradicinėmis vertybėmis.

S. Poisson: Įtariu, kad ir kitos knygos, kurias pasirenka A. Fomina, gali būti recenzuojamos panašiai paviršutiniškai, nesigėdijant iškraipyti tiesos, kaip tai dažnai nutinka... ak, taigi ŽURNALISTAMS.

A. Fomina: Tikiesi įdomių, provokuojančių minčių, bet sulauki tradicinio požiūrio į vyriškumą, moteriškumą, reklamos žalą, patriotizmo stoką ir visa kita, dėl ko dabar „madinga“ sielotis.

S. Poisson: Saros Poisson knygoje nėra nieko, ką būtų galima pavadinti dejonėmis dėl patriotizmo ar dvasingumo stokos ar reklamos žalos, kurias mini A. Fomina.

Tai virtualių tekstinių muštynių, vykusių prieš gerą mėnesį „Litmenyje“, epizodai. Atrodo, dėl ko gi čia kibti viena kitai į plaukus? Abi – jaunos rašytojos, tiesiog „pažangios moksleivės“ žilas tradicijas turinčioje lietuvių literatūros mokykloje. Abi nevengia publicistinio darbo, tad neturėtų per daug nervintis dėl įžeidžios „žurnaliūgos“ etiketės. Abiejų tekstai ganėtinai tradiciniai, vienos – daugiau, kitos – mažiau, tačiau nė viena iš jų tikrai negrasina tapsianti sustabarėjusių lietuvių literatūros tradicijų laužytoja. Tad kurgi pakastas kovos kirvis? Moteriškų aistrų bedugnėje? Kunkuliuojančioje ego verdenėje? Savimeilės ugnikalnio pašlaitėje? Visur – ir čia, ir ten, ir šen, ir dar anava kur...

Tačiau svarbiausia, mano manymu, šios ekshibicionistinės dvikovos priežastis yra literatūriškai medicininio pobūdžio – abi šios jaunos, tarsi iš pieno ir kraujo plaukusios lietuvių literatūrinės genties patelės paprasčiausiai nepatenkintos viena kitos tekstais. S. Poisson parašė knygą ir tuo pasitenkino. A. Fomina knygą perskaitė ir liko nepatenkinta, todėl savo nepasitenkinimą išreiškė parašydama kritinį straipsnį. S. Poisson savo ruožtu perskaitė kritiką ir taip pat liko nepatenkinta, todėl griebėsi rašyti kritikos kritiką. Taip susidaro ištisa frustracijų ir nepasitenkinimo išraiškų virtinė – merginos nepatiria malonumo skaitydamos ir šį trūkumą kompensuoja rašydamos.

Štai čia mes visiškai priartėjome prie seniai seniai gyvenusio išmintingo romėno Septimijaus formulės: „Amat qui scribet, paedicatur qui leget“ – sodomizuoja tas, kas rašo, sodomizuojamas tas, kas skaito. O kas patiria malonumą? Romėnų ir graikų sekso specialistas, filosofuojantis prancūzų rašytojas Pascalis Quignard’as, kurio citatas iš knygos „Seksas ir baimė“ itin mėgsta S. Poisson, į šį klausimą tiesiogiai neatsako, jis teigia, kad rašymas skatina geismą, o skaitymas – orgazmą. Orgazmas, anot jo, yra absoliutus blogis: galutinis pasitenkinimas, žlugimas, pabaiga, finalas, mirtis. O geismas, priešingai, yra neišsenkamas gėris: permanentinis pasitenkinimo siekis, judėjimas, kaita, gimtis, mirties nepažįstantis gyvenimas. Taigi skaitymas, žadantis greitą pasitenkinimą ir žaibišką orgazmą, prilygsta pasyviam anuso atvėrimui, o rašymas, aukštinantis nuolatinį geismą ir skelbiantis karą orgazmui, tapatinamas su aktyviu falo įsiskverbimu. Sodoma ir Gomora! Gerai, kad man rašant šias eilutes už nugaros nestovi koks Nacionalinės premijos laureatas...

Ką gi. Po tokios teorinės dalies galime pereiti prie praktinių dalykų. Imkit ir pasisodomizuokit (pasiskaitykit), ką jums parašiau (jus pasodomizavau) apie tai, kaip mane šios knygos tekstais sodomizavo rašytoja Sara Poisson.

„Čiupinėjimo malonumas“ – vos ne vadovėlinis pavyzdys, demonstruojantis visas blogąsias šiuolaikinės esė žanro savybes. Kas yra šiuolaikinė esė? Postmodernių „taip, bet“ ir „ne, tačiau“ atsakymų eroje bet koks klausimas tampa bereikšmis, tačiau šiuo atveju mums pagalbon suskumba archajiška lietuvių kalba, kuri tiesiai sufleruoja – esė rašytojai yra tie žmonės, kurie kitiems žmonėms garsiai rėkia: „Aš – esu!“ Kitaip tariant, eseistiką rašo šio pasaulio esėtojai arba buvinėtojai, trokštantys viešai teigti savo esatį arba buvimą. O tokių buvinėtojų – pilnos pakampės, šio žanro kūriniai užplūdo ne tik rimtąją ir linksmąją literatūrą, bet ir visas žiniasklaidos priemones bei pagrindinę mūsų visatos šiknaskylę – internetą. S. Poisson, sakydama, kad „tai knyga apie gyvenimą arba apie mane pačią“, yra beveik teisi: šis esė rinkinys liudija jos esatį lygiai taip pat, kaip kitų buvinėjimą teigia milijonai esė formos rašliavų interneto dienoraščiuose ir forumuose. Panašią kolektyvinę esė kiekvieną savaitę parašo ir „Šatėnų“ komentatoriai, tik S. Poisson mėgsta rašyti apie savo katiną, o „komentuokliai“ mieliau renkasi kokį nors šuniuką... Blogiausia, kad skaitant knygą niekaip neapleidžia stiprus déjà vu jausmas – viskas jau tūkstančius kartų girdėta iš garsiakalbių, matyta ekranuose ir regėta spaudos puslapiuose. Ši pusiau filosofinė, pusiau buitinė, pusiau intelektinė, pusiau emocinė, pusiau aprašomoji, pusiau dienoraštinė, pusiau egzistencinė, pusiau publicistinė rašliava ryja kitus žanrus, atkąsdama po kąsnelį iš blogiausiai saugomų vietų, ir pampsta apsvaigusi nuo sočios idėjų, minčių, saviraiškos būdų ir kalbos stilių mišrainės. PUSLITERATŪRĖ RYJA LITERATŪRĄ, NES YRA LENGVIAUSIAI VIRŠKINAMA PUSKULTŪRĖS ŽMONĖMS. Tipinė pusliteratūrė – tai šiuolaikinė esė, o tipinė šiuolaikinė esė – tai S. Poisson rašiniai.

Antrasis knygos blogis – tipiškas jos postmodernumas. Joptarara, kiekgi galima kalbėti ta PSEUDOINTELEKTUALIA, VISAIS POŽIŪRIAIS TEISINGA PUSKALBE? Tekstais, grūste prigrūstais visokiausio plauko idėjūkščių, nė vienos iš jų nesureikšminant, bet ir neeliminuojant? Tekstais, šaukte šaukiančiais apie totalinį autoriaus minčių ir viso pasaulio sampratos neapibrėžtumą? Tekstais, atvirų atviriausiai rodančiais bet kokio reiškinio dualumą ir reliatyvumą, tuo sadistiškai džiaugiantis? Tekstais, kartu teigiančiais ir neigiančiais, bet kokiam argumentui surandančiais tūkstančius rimtų kontrargumentų, juos tuojau pat kuo rimčiausiai nuneigiant? Štai tipinis tokios puskalbės pavyzdys: „Rašymą įvardiju kaip nelaisvę, nors kuo puikiausiai suvokiu, kad ta nelaisvė iš tikrųjų gali būti kuo puikiausiai pavadinta laisve rašyti, kurios pernelyg bijau, kad suteikčiau jai Kito Laisvės Dievo vaidmenį“ (p. 84). Tokioms postmodernistinėms gražuolėms protinguolėms, kurios vengia bet kokio griežtesnio vertinimo arba apibendrinimo, bet kokio didesnio tikslumo, nuoseklumo ar logiškumo (kalbu ne tik apie S. Poisson ir A. Fominą, bet ir apie visą plejadą literatūros, kultūros ar sociumo kritikų, kurių nesibaigiantys plepalai prilygsta trims „bla bla bla“ arba vienam „pšššš“), norisi padaryti ką nors tikro, ką nors apčiuopiamo, ką nors netrivialaus – pvz., paimti tikrą adatą, bakstelėti į tikrą jų užpakalį ir iš tikro paklausti: „Kur jūsų Didysis Neapibrėžtumas?“

Na, o trečioji ir pati baisiausia šio postmodernaus moderniųjų esė rinkinio blogybė – paliegėliško su(pri)sitaikymo ir abejingo pasyvumo idėjų sklaida. Šiuo požiūriu S. Poisson žengia pirmosiose kvailų, bet išdidžių eskapistų me-e-enininkų, kuriuos paprasta liaudis dažniausiai vadina nevykėliais, gretose. Neturime teisių, tad jų ir nereikalaukime. Nerasime tiesos, bet jos ir neieškokime. Nesame laisvi, bet tokie ir nebūkime. Geriau visu kūnu ir dvasia pasinerkime į savo dirbtinius uždarus pasaulius, kuriuose vienu piršto krustelėjimu galėsime kurti kitokią tvarką, kitokias sampratas, kitas vertybių sistemas. Žmogaus ydas ir silpnybes paversime šio me-e-eniško pasaulio dorybėmis ir pranašumais: tinginystę – meditacine rimtimi, kvailystes – nuoširdžiu žmogiškumu, baimę – vienišu išdidumu. Štai tokios dvasinės impotencijos, moralinio neįgalumo ir gyvuliško narcisizmo evangelija: „Tik vienatvėje, tik patys su savimi, tik patys savy mes dar pajėgiame tai, kas mums lemta – išgyventi išsaugant daugiau laisvės ir adekvatumo [...]. Štai kodėl pasitraukiame į vienatvę, tarsi į slaptą įsimylėjėlių susitikimo vietą, suvokdami: niekas manęs nemylės tiek ir taip, kiek ir kaip aš galiu mylėti save patį“ (p. 119). Viskas! Girdėjote prisitaikėliškų smulkiųjų buržua dievo žodį!

Pabaigoje grįžkime prie Septimijaus ir P. Quinard’o. Pasirodo, jų skelbta sodomizacijos teorija kartais būna neteisinga: tas, kas rašo, ne visada sodomizuoja. S. Poisson internetinių esė rinkinys, skelbiantis totalų postmodernistinio neapibrėžtumo ir tipinės buržuazinės savimeilės kultą, buvo itin pasyvus mūsų – skaitytojo ir rašytojos – neakivaizdžių meilės santykių partneris. Toks pasyvus, kad nelabai ir supratau, ar toks iš viso buvo. Nebuvo nei orgazmo, nei taip trokštamo geismo, smegeninėje liko kažkokie neaiškūs murmesiai, o už krūtinkaulio – glitus šleikštulio gumulas, kokį turbūt pajunta nusivylusi visiško impotento meilužė. Štai kaip baigiasi meilė: į Parnaso padebesius kadaise iškėlęs S. Poisson „Šmogų“, dabar į literatūrinius tartarus nustūmiau „Čiupinėjimo malonumą“. Tokie jau mes esame nedėkingi. Mes – nepatenkinti graikų palikuonys – pikti sodomitai.