Čiapajevas ir Pustota

„Nedaug yra knygų, kurios taip nusipelno būti perleistos kaip Viktoro Pelevino Čiapajevas ir Pustota!“ – tokiais žodžiais prieš metus leidyklos „Tyto alba“ direktorės elektroninę pašto dėžę užplūdo laiškai su prašymu pakartotinai išleisti šį romaną. Matyt, tokia skaitytojų akcija buvo taip netikėta, kad praėjus vos kelioms dienoms po šio šturmo, leidykla nusprendė patenkinti šį prašymą – šiandien pagražintas – tiek viršeliu, tiek ir vertimu – V. Pelevino romanas „Čiapajevas ir Pustota“ – YRA.

1998 metais pasirodęs pirmasis šio romano leidimas tapo kultine knyga ir buvo išpirktas gerokai greičiau, nei daugybė kultiniais laikomų vakarietiškų autorių. Daugeliui jaunų (ir ne tik) skaitytojų ji tapo tiltu į beveik nežinomą šiandienės rusų literatūros pasaulį. V. Pelevinas sugebėjo sulydyti didžiulę rusų literatūrinę tradiciją bei popkultūrą ir kartu nepaskęsti nei vienoje, nei kitoje. Tai kėlė susižavėjimą ir jaudulį...

Romanas „Čiapajevas ir Pustota“ daugeliui skaitytojų tapo pirma pažintimi su V. Pelevinu ir būtent nuo šio romano atsispirdami jie entuziastingai ėmė varstyti rusiška literatūra prekiaujančių knygynų duris ir atradę skaitė viską, kas buvo parašyta V. Pelevino. Taip pažintis ne vienam peraugo į meilę, dievinimą, kai kuriems, žinoma, užteko kelių šio rašytojo knygų. Kai kuriems per daug buvo ir tos vienos...

Pamažu buvo atrastos iki „Čiapajevo“ parašytos knygos, visų pirma, „Omon Ra“ („Омон Ра“, 1991), „Geltonoji strėlė“ („Желтая стрела“, 1993), „Vabzdžių gyvenimas“ („Жизнь насекомых“, 1993), o ištikimieji V. Pelevino gerbėjai su nekantrumu laukė ir ryte rijo naujai pasirodančias jo knygas „Generacija P“ („Generation  П“, 1999), „Pereinamojo laikotarpio iš niekur į niekur dialektika” (ДПП(NN) - Диалектика Переходного Периода (из Ниоткуда в Никуда)), 2004), „Šventoji Vilkolakio knyga“ („Священная Книга Оборотня“, 2005), „Siaubo šalmas“ („Шлем ужаса, „2005“). Beje, netikėtam skaitytojų džiaugsmui (Lietuvoje vis dar šventai manoma, kad grožinės literatūros vertimai iš rusų kalbos iš anksto yra pasmerkti ne sėkmei, mat skaitytojai vis dar moka rusų kalbą (drįsčiau paprieštarauti – pažiūrėkite, kiek laiko praėjo – užaugo ištisa karta, laisvai pasirenkanti, kurią kalbą mokytis ir, manau, dauguma jų renkasi Vakarų tautų kalbas)) 2005–2006 lietuvių kalba pasirodė net trys V. Pelevino romanai (leidykla „Jotema“). Žinoma, kas susižavėjo Pelevino „Čiapajevu“, visas šias knygas jau buvo seniai perskaitę originalo kalba, tačiau, kaip jau rašyta, – užaugo nauja karta. O naujasis „Čiapajevo“ leidimas – tai lyg relikvija – pirmasis leidimas iš knygynų pranyko lyg dūmas ir tapo bibliografine retenybe. Kita vertus – pirma knyga (bene geriausias V. Pelevino romanas) – kaip ir pirma meilė – nerūdija, tfu, nedega... Ar kažkas panašaus...

Romanas „Čiapajevas ir Pustota“ V. Pelevino kūryboje išskirtinis, mat čia pirmą sykį taip aiškiai išsikristalizuoja rašytojo kūrybiniai principai – šiuolaikinės realybės, kasdienybės derinimas su Rytų kultūrų mitologija ir tradicija, ypač budizmu, žemoji leksika ir dvasiniai apmąstymai, galų gale realybės, kaip tokios, iliuziškumas. V. Pelevino pasaulis – begalybė jungtis urvų, kur perėjimas iš vieno urvo į kitą reiškia ne išsilaisvinimą, o aukštesnio realybės lygmens pasiekimą. „Visa, kuo užsiima žmogus, yra taip nereikšminga, kad nėra skirtumo, kieno tu pusėje“, – taip Čiapajevas Petkai aiškina savaip perkurtą Czė Čžuano alegoriją apie drugelį. Išsilaisvinimas įmanomas tik sąmonėje, todėl natūralu, jog pasaulyje, pilname suvaržymo, pagrindinė veikėjo užduotis yra išsilaisvinimas bet kokiomis aplinkybėmis.

V. Pelevino Čiapajevas – gerokai skiriasi nuo liaudyje dar ne taip seniai buvusių ypač populiarių anekdotų apie raudonarmiečius Čiapajevą ir Petką. Nors išoriniais atributais jis atitinka vado Čiapajevo aprašymą, tačiau čia jo pagrindinė veikla – ne kova su baltagvardiečiais, o tikrosios pasaulio prigimties mokymas – kelias Vidinės Mongolijos link („ji vadinasi taip ne todėl, kad yra Mongolijos viduje. Ji viduje to, kuris mato tuštumą, nors žodis „viduje“ čia visiškai netinkamas“).

Romano siužeto ašis rutuliuojasi apie realybės iliuziškumą, jos, kaip tokios, ir jos įvaizdžio nesuderinamumą. Ar realiai egzistuoja šis pasaulis? Ar tikros visų keturių psichiatrinės pacientų istorijos? Kur yra riba, skirianti šį pasaulį nuo jo atspindžio mūsų sąmonėje?

Jei visa – tik iliuzija, vadinasi, viskas įmanoma.