Chopin

Tai tokia knyga spalvotais viršeliais apie įspūdingą menininką, kurio pavardė jau seniai tapo sinonimu žodžiui „romantika“.

Čia sužinosite, nuo kurios gamos Fredericas Chopinas mokė skambinti savo mokinius (C-dur jis laikė pačia sunkiausia atlikti), apie jo požiūrį į Ferenzą Lisztą, šeimynines peripetijas su George Sand ir jos vaikais, apie kompozitoriaus būstų interjerus bei jo aprangos detales, kai kuriuos įpročius, mintis, susijusias su kūryba ar kolegų pasiekimais. Visa tai atskleidžia Chopino laiškai, jo amžininkų pasisakymai. Yra gražių iliustracijų.

Aprašydama veikiančių asmenų charakterio savybes, jų mintis, autorė apsieina be istorinės distancijos; atakuodama etikečių ir štampų salvėmis ji pakyla į stebėtinas literatūrines aukštumas:

„...jo puikus skulptūriškas veidas su gražiomis motinos akimis ir tėvo erelio nosimi suliesėjo ir įdubo.“

Kuo jau kuo, o nuoseklumu ir įžvalgumu Ates Orga’os negalėtume apkaltinti:

„Šopenas buvo neabejotinai išsekęs: jo nedžiugino nei audringos bangos, nei laivu plukdomos gyvos kiaulės.“

Knygos autorė rašo ne tik primityviai, bet ir tiesiog begėdiškai aplaidžiai. Ypač siutina tokie apgailėtini netikslumai, kaip kad neįvardintas J.S. Bacho ciklas „Gerai temperuotas klavyras“ (turbūt remiantis paties Chopino laiškais, tekste jis minimas kaip „Keturiasdešimt aštuoniais“ - yra tik vertėjos Ritos Uzdilienės pastaba). Nekalbant jau apie tai, kad dažnai „pamirštamos“ konkrečių asmenų pavardės ir jas patikslinti belieka vertėjui.

Knygoje rasite daug įvairiaspalvės medžiagos apie kompozitorių, bet neaptiksite nė kruopelės autorės požiūrio. Faktai atrinkti įdomūs, bet išdėstyti padrikai (gelbsti nebent chronologijos rėmai), o jungtys braška iš sausumo ir tiesmukumo.

Gausių knygos trūkumų neužglaistė nei vertėja Rita Uzdilienė, nei literatūros konsultantė Rasa Kriaučionytė, nei konsultantė muzikologė Alina Ramanauskienė. Tenka konstatuoti, kad ir šios ponios nepersistengė.

Žodžiu, iš puikios medžiagos sugeneruota visapusiška chaltūra.

Šią knygą verta skaityti nebent ieškant pikantiškų kompozitoriaus gyvenimo detalių, kurios puikiai tiks nuobodžiam referatui atšviežinti ar entuziastingo melomano žingeidumui apmalšinti. Tai kartu yra ir geras pavyzdis, kaip nereikia rašyti biografijų.

Na, o kad mano žodžiai neatrodytų pernelyg skambūs, pateikiu iliustraciją:

„Sand laikė ožką, kuri duodavo pieno, ruošė maistą ir apskritai stengėsi sukurti jaukius namus.“