Čempionų pusryčiai

Viena nuosekliausiai dirbančių (bet iki galo dar neįsisiūbavusių) leidyklų „Kitos knygos“ ėmėsi superdėsningo sau uždavinio – misterio „turi dar senis parako pypkėje“ bei apskritai „mokslinės fantastikos alegorijos“ – Kurto Vonneguto jaunesniojo. Ir, sakė, kurį laiką jo nepaleis.

Ištraukus iš (istorinio) konteksto į neleistiną, dienoraštinę aliuzijų šviesą – iškart po „Skaitalo“ – popierinė „Čempionų pusryčių“ lazanija ryjasi lengvai ir primena, deja, ne déjà vu principu, tą patį Bukowskį, sumaišytą su Michaelo Moore’o (be filmų, žr. keistos leidyklos keistai išleistą storulį „Tie kvaili baltieji“) prieskoniais. Iš kitos pusės, tai beveik kelio romanas, kuriame „Mažojo princo“ retoriką tarp eilučių kadrų lydi kimus „senio“ kikenimas (juoko čia, gaila, mažiau nei Bukowskio kūryboje). Kabutėse, nes nors Vonnegutui čia tik 50, jis, regis, tiesiog persikelia į Ameriką keliaujantį sukriošusį savo Kilgorą Trautą, kuris panėšėja į pasakotoją ir galiausiai net su juo susitinka. Tačiau ir pasakotojo Vonnegutas nuo savo asmens tyčia neatskiria. Skiria juos tik dvidimensė rašymo, perkėlimo į popierių, Gutenbergo spaudos mašinų masinio perdavimo man – pasakotojo vartotojui – praraja.

Vikipedija dar jums paaiškintų, kad, pavyzdžiui, trumpas epizodas romane, kai pasakotoją-autorių bando užpulti šuo, reiškia jo kerštą už pradinio kūrinio sumanymo, kuriame šis šuo turėjo būti pagrindinis veikėjas, pakeitimą. Naujoje versijoje šuo liko anapus tvoros, tačiau simbolių, nors ir kitokių, tebėra apsčiai. Ko gero, ryškiausi – Vonneguto mėgstamo metodo – simuliuojamos „fantastikos“ inkliuzai iš neva Kilgoro Trauto kūrybos, parodijuojantys esminius žmonijos elgesio ir santykių principus, kritinius jų evoliucijos kampus. Nežinau, ką čia pasakiau. Viską man čia užstoja didelis, per visą plakatą, Bruce’o Williso veidas. Prakeikta medijų įtaka.

Nes, kaip žinote, praėjusio šimtmečio pabaigoje buvo pastatytas filmas pagal šį romaną, priešingai nei pastarasis, susilaukęs kritikų ir žiūrovų įvairių vertinimų. Nepaisydamas to, kad šis kinematografijos kūrinys sukėlė daugiau sumišimo nei pozityvaus pamišimo, aš labiau maivausi, „šaipydamasis“ iš nublizginto Kieto Riešutėlio – 53-ieji populiarumo, – įspūdis apie pačią vaidybą ir apskritai polėkį apšilti daugiau mažiau indie scenoje kaip tik pozityvus. Bruce’ai, mes prisimename. Mes tikime, kad tu skaitai knygas. Bet užteks apie Holivudą!

Tiktai kokią maldą belieka sukalbėti apie klasiką, kurią analizuoti labiau tinka kursiniuose ir diplominiuose darbuose, prisiminimų apie aštuntąjį dešimtmetį vakaruose, negu „naujos šios savaitės knygos“ rubrikoje (juk ji išvis neprisileidžia analizės!)? Leidimo esmė – pakartoti knygą, leistą dar tarybinės dorybės laikais, tik šįkart su išcenzūruotomis iliustracijomis ir keliomis pastraipomis. Vargu ar moksleiviai persipieš šiuos paveikslėlius į savo paskutinių sąsiuvinio puslapių komiksus, tačiau aktualizuoti ir iš naujo atversti kūrinį, tvirtai įsisprendusį į XX a. mokslinės, atsiprašau, grožinės fantastikos, t.y. literatūros, šimtuką, buvo verta. Žinoma, žvelgčiau labiau istoriškai, nes gilintis, kokie ten Amerikoj kvaili, o mes čia kokie teisingi ir subtilūs, nebėra labai jau linksma. Gerai dar, kad mes sąjungininkai.