Būsenos

Marius Burokas (g. 1977) – jaunosios kartos poetas bei vertėjas. Jau yra išleidęs eilėraščių rinkinį „Ideogramos“, dabar, po ketverių metų pertraukos, leidžia susipažinti su nauju savo kūrybos gabalėliu „Būsenos“ – grynosios lyrikos knyga.

„Juk įdomu stebėti ir fiksuoti, kas vyksta aplinkui, ką išdarinėja lietuviai ir kaip jie gyvena. Nežinau, ar įmanoma dabar rašyti apie žvaigždeles, debesėlius ir bitutes. Kai bus prabanga sau leisti apie tai rašyti – tuomet, matyt, ir rašysiu, tačiau dabar tokios prabangos nėra ir reikia rašyti apie visiškai kitus dalykus“. (M. Burokas)

Planuojamas šios knygos pavadinimas buvo „Planuojama žmogžudystė“, traktuojamas kaip eilėraščio mirtis, bet atsiradęs plyšys tarp tekstų ir pavadinimo tarsi privertė poetą pasiglemšti vieno iš knygoje esančių eilėraščių pavadinimų.

Skaitydamas eilėraštį turi jį akimis pramesti kelis kartus, norėdamas įsilieti į jame vaizduojamą situaciją, aplinką, detales, nes kas kartą papuoli vis į skirtingą būseną. Kiekviena eilėraščio eilutė skaitytojui atsiveria asmeniškai, parodo savyje slepiamą mintį vis kitu kampu ir leidžia paliesti jos jautriausias stygas, kiekvienam suskambančias vis kitomis natomis. Atvertus knygą ir perskaičius eilėraštį „Savęs apologija“, pirmu minčių srautu galėjau pasakyti tik tai, kad čia padriki žodžiai, kuriuos atrinkęs ir sudėjęs gauni savitą vaizdą, paveikslą, kartais sunkiai prieinamą, bet tam, kas nemėgsta banalumo, turėtų tikrai patikti. M. Buroko eilėmis bandoma įžvelgti gyvenimo detales, kurios tiesiog prasprūsta pro mūsų akis, kurių neužkabina skubiai mėtomi žvilgsniai. Fiksuojama viskas aplinkui: visos smulkmenos, žmonių veiksmai, gamtos detalės, viduje plūstantys jausmai. Laisvai kalba apie kasdieninius įvykius, kurių neaprėpia mūsų protas, ar kurių mes tiesiog nesistengiame aprėpti:

Vieną rytą, skusdamasis,
nuo veidrodžio nubraukęs garus, pajuto,
kaip iš gerklės dygsta kaklaraištis, kaip tinsta
veidas, tarp kojų išsirango užtrauktukas,
o perlamutrinės sagutės paskubomis kietėja
rankogaliuose. Ginklanešio neprireikė.
kvepėdamas tipografija ir muilu,
spauda ir klijais,
žvaliai žengė į priekį
ir pasikorė plakato tarpdury.

Rašoma baltosiomis eilėmis, laisvas eilučių laužymas, paryškinantis atskirus žodžius ar žodžių junginius, leidžiančius prieiti arčiau užslėptos minties ir kiek labiau atveriantis langą į eilėraščio turinį. Kad ir eilėraštyje apie mergaitę, nemanau, kad rašant kitu stiliumi būtų galima paprastas detales pateikti taip gražiai ir paprastai, o pačią mintį užslėpti žodžių gelmėje:

kaip į mus pažvelgė
vieną spalio rytą
stora šokoladuota mergaitė
per ankštai apvilkta
ant užpakalinės sėdynės
spoksanti
į tave į mus visus
akiniuotai gyvuliškai
susidomėjusi
jos sielos indaujoje – štilis
nė stiklas nežvangteli
jos smegenų tamsoje nesuloja nė šuo
tik grįžusi su tėvais
pilnais
įsisenėjusio nuovargio
ji mėgsta
užsidaryti kambaryje
ir karpyti siūlus
čekšt
čekšt
čekšt
 
Manau, jei ne kas antram, tai bent kas trečiam lietuviui vertėtų paskaityti nors po kelis šio poeto eilėraščius, kad skaitymas verstų kad ir truputį pamąstyti, susimąstyti ir permąstyti gyvenimą, kuriame mes slankiojame it nykstantys šešėliai, gyveną visumoje pamiršę detales. M. Buroko „Būsenos“ eilėraščiai – tai mažyčiai tikrovės atspindžiai.