Buitinė

Būtinė ir buitinė patirtis, užrašyta atvira ir savita kalba

Naujame poezijos rinkinyje naujomis prasmėmis nušvinta visuotinai pažįstami, bet asmeniškai suvokti garsai ir vaizdai, emocijos ir būsenos, kadaise išgyventa situacija ir dabarties akimirka. Ir visa ši patirtis – ir būtinė, ir buitinė – užrašyta atvira ir nesušukuota, kartais – atvirai jautria, kartais – atvirai ironiška, kartais – metaforiška, ir visada – savita kalba. Tai trečioji Pauliaus Norvilos eilėraščių knyga.

Literatūros kritikas, šios knygos redaktorius Arnas Ališauskas rašo apie P. Norvilos „Buitinę“:

„Turint galvoje poeto amžių (gimęs 1985-aisiais), gali kilti įtarimas: daugoka. Juolab kad žmogus į literatūrą atėjo ne iš gatvės ir ne iš filologijos fakulteto, nesigirdamas džiova ir neverčiamas eiti į kunigus, o baigęs ekonomikos studijas ir dirbantis pagal specialybę. Kažkaip neįprasta. Ar tik nebus dar vienas jaunuolis iš tų šiandieninių – skubančiųjų gyventi, skubančiųjų rašyti, spausdinti, skelbti ir leisti? Skubančių ateiti į literatūrą ir nuskubėti toliau?

Nebus. Nėra.

Nepaisant tokio sąlygiškai nemažo knygų skaičiaus tokiam sąlygiškai jaunam amžiui, ši poezija niekur neskuba ir neskubina nei savęs, nei skaitytojo. Sukonstruota iš patikimų pasaulėjautos atramų, iš patirties ir nuojautų, ramaus buvimo ir ramaus žiūrėjimo aplink, ji kalba autentišku balsu, ji nujaučia ir įvardija, ji įsiklauso ir ištransliuoja, ji įsižiūri ir parodo. Ir ne tik buities smulkmenose slypintį Dievą ar velnią, kad ir kaip mus mėgintų suklaidinti ir apgauti knygos pavadinimas. Ir nors prognozės bei spėjimai – pats nedėkingiausias dalykas, kai vertinama poezija, apie šį autorių ir jo kūrybą mūsų literatūros ateityje ir dabartyje bandau spėti.

Bus. Yra.“