Bibliotekininkas

Kalbos stiliaus atžvilgiu – tai pats chaotiškiausias detektyvas, kokį esu skaičiusi. Žinoma, chaotiškas tiek, kiek apskritai postmodernistinis tekstas gali toks būti, ir vis dėlto nepavydžiu vertėjai, kuri turėjo perteikti visą šį minčių, emocijų, pojūčių, vaizdų, sapnų ir vizijų sąmyšį. Matyt, autorės atspirties taškas, kuriant šį pabrėžtinai sudėtingą ir painų tekstą, buvo pagrindinio veikėjo profesija: bibliotekininkas. Dabar jis – pagyvenęs vyras, palikęs net kelias šeimas, gyvenantis Rytų Berlyne. Tačiau į jo neįdomią, neįkvėpiančią, tvarkingai sudėliotą kasdienybę nuolat grįžta vaikystės vaizdai, kai jis, ne pagal amžių smalsus berniukas, užuot žaidęs su draugais, dieną naktį skaitydavo knygas. Daugiausia tas, kurios buvo kupinos meilės scenų ir gražių moterų.

Meilė moteriai iš esmės ir yra pagrindinė siužetinė linija: kaip įprasta detektyvuose, anaiptol ne tiesi. Taigi vienišas pagyvenęs bibliotekininkas, kamuojamas erotinių fantazijų, ima lankytis kabaretuose ir šokio klubuose, kol sutinka striptizo šokėją ir beprotiškai įsimyli. Nors ši meilė gana greitai susilaukia atsako, ji anaiptol nėra laiminga – bent jau laimingos pabaigos nevertėtų tikėtis. Abu įsimylėjėliai nuolat regi praeities vizijas, analizuoja tą praeitį iš populiarios psichoanalizės pozicijų, emociškai nutolę vienas nuo kito ir nuolat dėl to sielvartauja. Žodžiu, jausmų audra, tik be ašarų upelių. Darbas bibliotekoje nueina į antrą planą, o bibliotekininkas niekaip nenusprendžia, ką daryti su ta išsipildžiusia svajone, todėl galiausiai nužudo šokėją.

Knyga kukliai pažymėta N-21 ženklu, nes, anot apžvalgininkų, „tie, kurie skundžiasi, kad vokiečių autoriai neįgali sukurti tikrai erotiškos literatūros, turėtų nurimti –­ Judith Kuckart iš tiesų paguos su kaupu“ („Die Welt“). Tačiau, ranką prie širdies pridėjus, šokiruojamai atvirų erotinių scenų romane vis dėlto neradau. Dažniausiai veikėjo seksualinės fantazijos ir poros intymūs nuotykiai aprašyti metaforomis, o erotika neatsiejama nuo pinigų: visi tie prabangūs klubai, kavinės, viešbučiai, gėlės, drabužiai ir dovanos sudaro būtiną meilės intrigos dalį. Detektyvinio siužeto linija apskirtai silpna, trūkčiojanti ir, atrodo, nubrėžta tiktai „dėl bendros tvarkos“: kad pabrėžtų neįmanomos sudėtingų asmenybių meilės tragiškumą ir suteiktų loginį rėmą sentimentalokai istorijai.