Berlynas. Aleksandro aikštė (Franco Biberkopfo gyvenimo istorija)

Alfredas Döblinas, rašytojas, kurio kūrybos įtaka seniai peržengė vokiečių kalba rašomos literatūros ribas, priskiriamas prie ryškiausių XX amžiaus literatūros moderno autorių. Tad džiugu, kad "Berlynas. Aleksandro aikštė", jo labiausiai žinomas ir reikšmingiausias kūrinys, dabar tapo prieinamas ir lietuvių skaitytojui. Tiesa, kiek nepelnytai Döblino vardas dažniausiai siejamas tik su šia knyga, vis labiau pamirštant visą kitą, nepaprastai daugialypę jo kūrybą, dominančią tik literatūros žinovus. Reikėtų paminėti kitus dėmesio vertus jo romanus: tai plačios epinės drobės, pradedant "Trimis Vang Luno šuoliais", "Kalnais, jūromis ir gigantais", baigiant emigracijoje parašytais kūriniais "Babiloniška kelionė", "Hamletas, arba Ilgos nakties pabaiga". Derėtų minėti ir daug kitų ryškaus kolorito, romantiškų, nežabotos fantazijos jo kūrinių. Dažnai juose, prisidengiant istoriniu fonu ar utopinėmis vizijomis, nagrinėjamos autoriui rūpinčios problemos. Šalia grožinių kūrinių tuo metu buvo sukurta ir daug publicistikos bei esė, kur dėmesys skiriamas tiek laikmečio aktualijoms, tiek egzistencinių, filosofinių ir religinių klausimų aiškinimuisi. Döblinas buvo nepaprastai produktyvus, tiesiog nenuilstantis autorius.

Ir iš biografijos matyti, kad tai buvo nerimastingas žmogus. Jis gimė 1878 metais Štetine. Vaikystės ir mokyklos metai prabėgo Berlyne. Šimtmečių sandūroje pasirodė pirmieji jo literatūros kūriniai. Döblinas studijavo mediciną, apgynė disertaciją, vėliau dirbo psichiatru prieglaudose ir Rėgensburgo psichiatrinėje ligoninėje. Nuo 1911 iki 1933 m. jis, judrus, nervingų gestų vyriškis, dirbo gydytoju - iš pradžių ligoninėje, vėliau vadovavo Lichtenbergo (Berlyno miesto dalies) neurologinei psichiatrinei gydytojų praktikai. Lichtenbergas - anaiptol ne aukštuomenės rajonas. Nuo tada jo kūryba skatinama impulsų, kylančių iš vidinių sąsajų su "mažaisiais žmonėmis", kuriems jaučiasi esąs artimas ir kurių vargai jam gerai pažįstami. "Berlynas. Aleksandro aikštė", išsyk patraukęs kritikos dėmesį ir sulaukęs audringų kontroversiškų vertinimų, 1929 metais išgarsina autorių ir tarptautiniu mastu. Romanas ekranizuojamas, pagrindinį vaidmenį filme atlieka nepamirštamasis Heinrichas George.

Nacionalsocialistai uždraudžia ir degina Döblino kūrinius; žydas ir kairiųjų pažiūrų autorius yra dvigubai jų nekenčiamas. Jis pasitraukia į Ciurichą, po pusmečio išvyksta į Prancūziją, kur 1936 metais priima Prancūzijos pilietybę. 1940-aisiais, kai nacių vadovaujamas vermachtas žygiuoja pirmyn, jam vargais negalais pavyksta pasiekti Portugaliją, iš ten - išvykti į JAV. Gyvenama neiškraunant lagaminų, bėgant nuo persekiotojų. Niujorkas, Holivudas, Los Andželas - rašytojo laikino apsistojimo vietos. 1941 metais Döblinas pereina į katalikų tikėjimą. Pasibaigus karui, jis grįžta į Europą, galiausiai į Vokietiją. 1947-aisiais aplanko griuvėsiais nuklotą Berlyną. Kuriam laikui vėl atsiduria Paryžiuje. Už savo kūrybą rašytojas ne kartą pagerbiamas ir pelno apdovanojimų. 1957 m. birželio 26 d. Döblinas miršta Emendingene, netoli Freiburgo.

"Berlynas. Aleksandro aikštė" - apie ką šis romanas? Franco Biberkopfo personažu autorius norėjo pavaizduoti eilinį, niekuo neišsiskiriantį žmogų. Pasakojama istorija iš pirmo žvilgsnio atrodo kiek banali ir prastoka. Biberkopfas ir anksčiau gyveno tarp nusikaltėlių, Tegelio kalėjime atliko jam skirtą bausmę už tai, kad būdamas afekto būsenos nužudė savo mylimają. Jis grįžta į Berlyną, į jam įprastą aplinką, nori nuo jos laikytis atokiau ir tapti "doras", bet jam nepavyksta. Pabandęs verstis gatvės prekyba, vėl tampa sąvadautoju, vogtų daiktų slėpėju ir plėšiku. Jis provokuoja ir pats gauna pylos. Pagaliau Biberkopfas dar netenka rankos, nes tie, kuriuos laiko gerais draugais, išmeta jį iš automobilio. Žmogus, regis, pasiekia patį dugną, vis dėlto kaskart sugeba pakilti. Tik kai Reinholdas, ryški ir avantiūristiška figūra, keistai traukianti Biberkopfą, nužudo jo naująją, vienintelę, bičiulę, viskas baigiasi. Ištinka dvasinė krizė, gyvenimo sugniuždytą žmogų nutrenkianti į pamišėlių prieglaudą ir kone kainuojanti gyvybę. Tai, kas jam nutinka, galiausiai atveria akis, trečią kartą jis nebemes lemčiai iššūkio. Biberkopfas galų gale gauna "sargo vietą vidutinio dydžio fabrike", - išvada, primenanti biurgeriškojo šviečiamojo ir auklėjamojo romano parodiją. Beje, Döblinas nesistengė sukurti psichologiškai pagrįsto šio herojaus charakterio, jis veikiau negrabus, lyg būtų paimtas iš Brechto didaktinių kūrinių ar "Operos už tris skatikus". Tarsi autorius norėtų pasakyti, kad tokių kaip Biberkopfas, tiesą sakant, tikrų nelaimėlių, šiaip taip besiverčiančių, kuriuos, be visa ko, dar gniuždo ir policijos vadovybė, atimdama paskutines galimybes išsikapstyti, yra labai daug. Tai, kas čia vyksta, yra visuotina. Veiksmas neužgožia svarbesnių dalykų - miesto, atsiduriančio dėmesio centre, kovos dėl būvio proletariškuose Berlyno rytuose. Išryškėja metropolio panorama ir dar daugiau - ištisos epochos būdingiausi bruožai.

Versti šį romaną - iššūkis kiekvienam vertėjui, tačiau Teodoras Četrauskas sėkmingai susidorojo su užduotimi. Lietuviškas tekstas šiek tiek santūresnis ir kompaktiškesnis už originalą, tai neišvengiama, nes skaitantis originalo kalba kaskart susiduria su stilistinėmis keistenybėmis, kalbos netaisyklingumu, iškreipta sintakse. Be abejo, Döblinas rašo "netaisyklingai", dažnai tekstas atrodo improvizuotas paskubomis. (Regis, kad neįmanoma šių netaisyklingumų kaip nors perteikti lietuvių kalba, nes nebūtų galima išvengti nepakenčiamo manieringumo.) Be to, veikėjai kalba berlynietišku arba saksonišku dialektu, bet irgi nenuosekliai. Šis romanas - ne tam tikros aplinkos studija, kaip kai kas iki šiol mano, dar mažiau jis turi ką nors bendra su Arno Holzo natūralistiniais romanais. Tai daugiasluoksnis, tirštas, iš dalies kūrinys monstras, griaunantis nusistovėjusias normas tempo kaita, montažais, pamokymais, įterpiamomis biblijos citatomis, statistikos duomenimis, laikraščių reportažais ir šlagerių nuotrupomis. Ir tai daroma sąmoningai. Biurgeriškas romanas, kaip meninė literatūrinio kūrinio forma, kurią galutinai ištobulino Thomas Mannas, Döblinui atrodo beviltškai pasenęs, jo žodžiais tariant, - "civilizacijos degeneracijos produktas", atsiribojantis nuo plačių tikrovės sferų. Tad nenuostabu, kad abu - tiek Mannas, tiek Döblinas - nuoširdžiai nemėgo vienas kito. Döblinas, daug mąstęs apie ateities epinio žanro problemas, ryžtingai pasuko kitu keliu. Joyce`o romano technikoje jis atrado tai, ko jam galėjo prireikti ir kas jam buvo aktualu, - asociatyvų rašymo būdą, kartu kasdienybės vaizdavimą sinchroninių vaizdų scenoje, kurioje vienu metu greta vyksta dešimtys veiksmų. Šiame kontekste dažnai minimas dar vienas autorius - Dos Passosas ir jo niujorkietiškas epinis kūrinys "Manhatano perkėla". Nes neramus vibruojantis karo bei infliacijos paliestas Berlynas - Vokietijos sostinė - jau nebe toks jaukus kaip Fontane`s laikais. Dėl polinkio į socialinių problemų kritiką romaną "Berlynas. Aleksandro aikštė" reikėtų gretinti su H.Fallados, E.Kästnerio ir L.Feuchtwangerio romanais. Šie autoriai tyrinėjo galimybes savo šaknis praradusiems nelaimėliams, bandantiems įsitvirtinti brutalioje visuomenėje, ir vis dažniau konstatuodavo nesėkmes, žlugimą. Tik Döblino estetika radikalesnė. Tai meninio vaizdavimo revoliucija (naudojantis iš dalies ir vokiečių ekspresionistų novatoriškomis kalbos priemonėmis).

Alfredo Döblino kūryba gali patikti, gali nepatikti, bet jis yra genialus autorius. Jis rašo "ne pagal taisykles", kaip "ne pagal taisykles" tapo Braque`as ar Picasso. Jo sukurtame pasaulyje skaitytojas kaskart įžvelgia ir sužino ką nors nauja. Tai provokuojantis ir trikdantis rašytojas. Skaitant ir lietuvišką romano variantą visąlaik juntamas pulsuojantis, alsuojantis, kunkuliuojantis molochas Berlynas; šis romanas įtraukia skaitytoją į sugestyvių vaizdų pasaulį. Ir tuo yra stebėtinai modernus.

Iš vokiečių kalbos vertė Regina Ivanauskienė