Belytis

Klasikinis siužetas – ne laiku pastoja jauna mergina. Kai esi jauna ir neištekėjusi, visuomet bus žodis – ne laiku. O šioje knygoje išryškėja dar ir daugybė kitų veiksnių, kurie tik dar labiau sustiprina tą „ne laiku”. Nei labai protinga (nes nebaigė mokyklos), nei labai graži (nes jos tėvai negali nupirkti jai brangių rūbų) lenkaitė Eva svajoja apie didelę meilę…

Iš tiesų meluoju. Taip būdavo labai seniai rašytuose panašaus siužeto knygose. Šiuolaikinė Veronika svajoja vietinėje diskotekoje šokti ant pakylos taip, kad visi ją matytų, žavėtųsi ir tuomet ji gal net parodytų savo brangiąją liemenėlę, su gražiais nėriniais. Jaunatviškas noras pasipuikuoti ir tampa ta priežastimi, kodėl Eva tapo šios knygos heroje. Mergina, aišku, sulaukia savo žvaigždėtos valandos, o paskui ją prigirdo trys šaunūs jaunuoliai ir išprievartauja. Evai, gyvenančiai labai mažame miestelyje, trys vaikinai iš miesto primena žymius aktorius. Kuris gi iš trijų aktorių yra jos vaiko tėvas? Eva neprisimena, nes buvo visiškai girta. Skubu nuraminti silpnų nervų skaitytojus – kas tėvas Eva išsiaiškins.

Aplinka kalta?..

Akivaizdu, kad knyga rašyta suaugusios ir visai kitaip į gyvenimą žiūrinčios moters, nes Evos transformacija atrodo šiek tiek „pritempta“. Naivi ir net paviršutiniška mergina su kiekviena nėštumo diena stulbinamu greičiu protingėja. Eva nemąsto apie savo ateitį be vyro ir su vaiku, apie finansinį vaiko išlaikymą, apie savo pačios užimtumą. Jai rūpi nevaikiškas dalykas – ar verta į šį pasaulį paleisti gyvybę?

Rašytoja neskubėdama vynioja pasakojimo siūlą, todėl romane yra vietos ir argumentams „už“ bei „prieš“, ir gausybei pokalbių su išmintingais ir neišmintingais žmonėmis, ir pažinčiai su Evos šeima. Beje, ši siužetinė linija man buvo daug įdomesnė nei Evos dilema.

Autorė tikrai verta pagyros už puikius, į vieną šeimą surinktus tipiškus šių dienų „herojus“. Paprasti, eiliniai žmonės, visai nesimpatiški, ypač Evos motina. Skleidžiantis kiekvieno jų istorijai, suvoki, kad gyvenimas kartais gali suktis ratu. Vaikai kartoja tėvų klaidas, tėvai savo tėvų ir t.t. Autorė antraeilių veikėjų lūpomis vis kartoja mintį „tėvai neturi savo neišsipildžiusių vilčių bandyti realizuoti vaikų gyvenimuose“. O be jokių primygtinių kartojimų Evos mama Teresė savo gyvenimu puikiai iliustruoja, kas nutinka, kai tėvai neslepia savo apmaudo dėl nevykusio gyvenimo ir viltingai žiūri į vaikus, kurie turi įgyvendinti jų dar paauglystės laikais sukurtą tobulo gyvenimo tobulą scenarijų.

Šeimos paslaptys

Grožinės literatūros gurmanams turėtų patikti rašytojos sprendimas atskleisti antraeilių veikėjų charakterius. Šis sprendimas virsta žiediniais pasikartojimais, įgavusiais tam tikrą struktūrą.

Veikėjams kalbantis pasakomas žodis, už kurio tarsi „užsikabina“ kuris nors iš jų. Žodis sukelia prisiminimą – įvykį ar buvusį dialogą, o tai atskleidžia daug įdomių faktų. Taip sužinome, kad Evos mama visai nemyli savo vyro, kad tekėjo, nes tikėjosi prabangaus gyvenimo, kad taip pat darė abortą, kad Evos tėtis galėjo būti garsus muzikantas ir kvailo atsitiktinumo dėka (Evos mama, norėdama pasipuikuoti priverčia jį šokti, o jis nerangiai krenta ir išsisuka piršta. Evos mama dar keldama trukteli jį už to piršto) prarado galimybę groti bei daugybę kitų šeimos paslapčių.

Taip po truputį „lukštenasi“ veikėjai, o kartu „lukštenasi“ ir siužetas.

Negražios realijos

Romanas kupinas tarptautinių, o gal tik postsovietinėms šalims būdingų realijų. Evos mama nuolat žiūri realybės šou ir „Milijonierių“, visuomenę apsėdusi prekybos centrų padiktuota pirkimo manija, visi bendrauja tik mobiliaisiais telefonais.

(Įdomus rašytojos pastebėjimas – traukiniuose niekas nevalgo virtų kiaušinių, nesidalija jais su bendrakeleiviais ir negeria kartu arbatos, nes visi paprasčiausiai nesišneka.)

Būtent tai ir pavaizduota kaip dalis pasaulio blogio. Blogio, dėl kurio Evos vaikiui gal ir visai neverta gimti. Žmonijai garbės nedaro ir nuolat iš televizoriaus ekrano bei radijo imtuvų sklindančios žinios apie baisias žmogžudystes, pasityčiojimus, teroristinius išpuolius, karus.

Vos kelis kartus jaunoji mamytė randa gėrio užuomazgas, tačiau labai jau netvirtas. Apsilankiusi vaikystės sodyboje eina pirmą kartą pasivaikščioti į mišką. Jos pakilią nuotaiką sunaikina kilpoje merdinti stirna, pagauta badaujančių vietinių gyventojų…

Dviguba pabaiga

Bestseleriu ši knyga niekada netaps, nes veiksmo jame mažoka. Negali sakyti, kad Eva tik kalbasi su savo vaiku, priešingai, ji nemažai keliauja, sutinka gausybę žmonių, jos šeimoje nuolat baramasi… (Jeigu barnį galima laikyti įvykiu, tuomet atsiprašau, ši knyga galėtų konkuruoti su bestseleriais.)

Tikrai originalus yra knygos pabaigos sprendimas. Rašytoja užbaigia pasakojimą laimingai. Tris dienas Evos vaikis nesikalba su ja ir ji nusprendžia, kad vaikas pasirinko neateiti į šį pasaulį, Eva patraukia skandintis. Miglotai galima suvokti, kad paskęsti jai nepavyksta, nes prasideda gimdymas. Tačiau tai nėra pabaiga. Grožinės literatūros romanas virsta socialiniu, nes knygoje atsiranda dar vienas paskutinis puslapis (savotiškas perspėjimas, kad galėjo būti ir kitaip). Jame aprašoma diena, kai Eva ėjo pasidaryti aborto. Šiame puslapyje abortą ji vis dėlto pasidaro… Gal tai naujo romano pradžia?

O visgi…

Grįžtant prie pagrindinės romano temos – gimdyti ar ne – norėtųsi išsakyti kelis lietuviškos realybės padiktuotus apmąstymus.

Viena vertus, šiuolaikinių veronikų seniai turėtų nebelikti, nes jau paauglės būna informuotos apie „rožines mažyles“, kurios išsprendžia neplanuoto nėštumo klausimą. Tad ir abortų darytis bei bendrai žudytis po kurio laiko jaunoms merginoms tikrai nereiks. Nebent jos bus tokios pat naivios kaip Eva ir iš tokio pat mažyčio miestelio, nesiklausys mamų patarimų saugoti skaistybę ir besistengdamos kuo greičiau suaugti iš karto „įšoks į traukinį“.

Be to, šiais laikais merginos visiškai neišgyvena, kad nežino būsimo tėvo vardo, ir tas tėvas net nežada jos vesti. Lietuviškos išmokos leidžia normaliai gyventi vienišoms mamoms. Gyvenimas margas...

Kita vertus, net ir didžiausių karų metais moterys gimdydavo. Nebuvo kam aborto padaryti? Ar tiesiog nemąstė taip globaliai kaip Eva? O gal net ir didžiausios pasaulio blogybės nesutrukdė moterims tikėti žmonija, jos kuriamu grožiu, meilės jausmu ir galiausiai vadovautis motinystės instinktu, leidžiančiu tikėti, kad jai pavyks savo vaiką apginti nuo visų pasaulio blogybių ir išmokyti mylėti netobulą, bet gražų mūsų pasaulį.