Basomis po naktinį miestą

„Basomis po naktinį miestą“ – jau antras septyniolikmetės autorės romanas. Pirmasis – „Nespalvota“ („Tyto alba“, 2006) buvo parašytas, kai jai tebuvo keturiolika. Jau tada buvo galima spėti, kad tokiame ankstyvame amžiuje parašyta knyga nėra atsitiktinė „vunderkindiška“ saviraiška. Tai patvirtino antroji Teklės Kavtaradzės knyga.

Šis romanas papildo negausią jaunimui skirtų lietuviškų knygų lentyną. Tai žodžiai iš pirmų lūpų: autorė rašo apie savo bendraamžius. Jos knygos veikėjai – būrelis draugų – savo lūkesčius, dvejones, pirmųjų praradimų ir atradimų skonį išreiškia kūryboje: Kajus piešia, Tomas fotografuoja ir griežia smuiku, Karolį vilioja rašytojo kelias, Aleksas – kompanijos siela – žavisi ispaniška muzika ir žurnalistika, Jono svajonė – išvažiuoti į užsienį studijuoti muzikos. Fragmentiškas, tarsi iš kinematografinių kadrų sudėliotas romano pasakojimas atskleidžia kiekvienam jaunam žmogui atpažįstamą kasdienybę, kurioje net pilka spalva įgyja daugybę gaivių atspalvių tarsi nušniokštus pavasario lietui ir suteikia supančiam pasauliui intensyvų emocinį krūvį.

Jau galima įvardyti vien šiai autorei būdingus meninio braižo ypatumus. T. Kavtaradzė sakytum specialiai renkasi sunkesnes menines užduotis iš įvairių galimų. Vidines žmogaus dramas, puikiai pažįstamas ne tik jos bendraamžiams, autorė sugeba vaizduoti neįstumdama veikėjų į dirbtines patetiškas situacijas. Vienatvės dvelksmą ir kartu viltingą artimos sielos ilgesį T. Kavtaradzė perteikia tokiomis scenomis, kaip vieno pagrindinių knygos veikėjų liūdesys stebint senstantį šunį, negudrūs ir žaviai išmintingi pokalbiai su jaunesniu broliu apie jo piešiamus angelus ir pan.

Kaip ir pirmojoje knygoje, subtilūs, nedaugiažodžiai autorės stebėjimai nesubyra į padrikus vaizdelius. Veikėjai, tarsi sukurti iš nieko, vienu kitu japoniško teptuko brūkštelėjimu, yra gyvi, tikri žmonės. Teklės Kavtaradzės žodžiai skaitytojams antrojo jos romano viršelyje – paprasti ir neįmantrūs kaip pati knyga, bet kviečiantys įsiklausyti: „Gali būti – jeigu rašau, turiu ką pasakyti. Perduoti žinutes.“