Barbora Radvilaitė

Biografinio pobūdžio knygos autorius, teikdamas medžiagą, pretenduoja į tariamą objektyvumą. Tariamą todėl, kad į visus Lietuvoje vykusius reiškinius žiūri lenko, o ne lietuvio akimis. Vienas ryškiausių tokio požiūrio skiriamųjų bruožų: mes, lietuviai, bet kurio visuomeninio veikėjo darbus vertiname pagal tai, kiek jėgų jis padėjo kovodamas dėl Lietuvos nepriklausomybės, kaip siekė išsivaduoti iš Lenkijos bajorų globos. Šiuo požiūriu, kas mums atrodo teigiama Radvilų veikloje, knygos autorius įžiūri visai kitokius dalykus ir jokiu būdu jam neapsiverčia liežuvis lietuvių požiūriui pasakyti „taip“. Greičiau priešingai. Ta pačia gaida, ne visai vykusiai surežisuota, tai vienu, tai kitu aspektu skamba visoje knygoje. Ypač, kai nagrinėjami kultūros, tikybos, etnografiniai ir kiti visuomeniniai reiškiniai. Toks priėjimas ir nusiteikimas, tarsi koks nors socialistinio realizmo metodas, nežymiai, nežymiai, bet ima ir pasirodo perkraustant ir apčiupinėjant istorinius įvykius, menkiausius biografijos faktelius, gausiai pateiktas ir kaip istorinius faktus nagrinėjamas laikraščių ir ilgaliežuvių paskalas...

Daugelyje vietų, kaip įrodomoji medžiaga, naudojamos tik lenkų autorių to ir vėlesnių laikotarpių istorinės apybraižos, kurios, savo ruožtu, remiasi „tikraisiais“ lenkiškaisiais istoriniais šaltiniais. Galima čia neįžvelgti nieko blogo. Tačiau žinant, kaip Lenkijos visuomenė ir karalienė Bona reagavo į Barboros ir Žigymanto santuoką ir daugiausia grindžiant samprotavimus lenkiškais to laiko spaudos ir net oficialių veikėjų nuomone ar parašymais, neįmanoma išvengti rimtų tikrosios tiesos iškraipymų. Tuo labiau, kad autorius savo studijoje daugely vietų tiesos ir netiesos net nebando atskirti, o komentuoja ir aprašinėja juos kaip tikriausius istorinius ir autobiografinius faktus.

Tiesa, įvairumo dėlei, kai kur autorius pateikia ne tik lenkų istorikų tyrimus, bet jų taip maža, kad bendroje samprotavimų jūroje visiškai išnyksta, lieka visiškai nebematomi. Kita vertus, imant trumpas citatėles, visur galima rasti neabejotinų savo teiginių „patvirtinimo“.

Mano akimis, pirmas, jau pačioje pradžioje įsirėžiantis netikslumas - tai požiūris į lenkiškąją ir lietuviškąją etninę kultūrą. Skaitytojas vedamas keistu istoriniu šunkeliu, kur įrodinėjama, kad lietuvaitės ir lietuviai Barboros Radvilaitės gyvenimo laikais buvę daug labiau ištvirkę už lenkus, nes pirmieji, esą, vėliau tepriėmę krikščioniškąsias vertybes. Kaip žinia, katalikų tikėjimas gana griežtai yra nusistatęs prieš paleistuvybę ir, atseit, tai išgelbėjo lenkų tautą nuo žmogaus orumą žeminančių seksualinių audrų, kurios siautė Lietuvos stabmeldiškoje valstybėje. Tokia, nors ir teisinga, bendroji prielaida nėra įrodymas, kad iš tikrųjų taip ir buvo. Ir net Barboros ar Žygimanto, kaip turtingų ir viskuo pertekusių asmenų, gyvenimas visiškai neįrodo, kad visi tų kraštų gyventojai sekso atžvilgiu buvo tokie, kaip jie. Tokiai išvadai daryti reikėtų atlikti statistinius stebėjimus ir užfiksuoti, kiek nesantuokinių vaikų gimė vienoj ar kitoje šalyje, kiek jaunuolių gyveno neįforminę santuokos dokumentais, ištirti dar ir kai kuriuos kitus faktus (ikivedybinio gyvenimo mergaičių ir berniukų „nekaltumą“) ir t.t. Tokių faktų iš ano laikotarpio nėra ir, vadinasi, daugelis autoriaus išvedžiojimų šiuo požiūriu yra menkaverčiai, gryniausia beletristika.

Aš labiau linkęs tikėti vienos (visai ne istorikės) mūsų rašytojo J. Baltušio herojės žodžiais, kuri savo sūnui nurodo, kad nėra ko kaltinti kapitalizmo, jei mergaitė teturi „silpną pryšakį“.

Nagrinėjamos knygos 28 p. skaitome:

„XV – XVII amžiuje Lenkijoje tvirtai laikytasi nuomonės, kad lietuvės moterys turi erotinę laisvę, tiksliau sakant, yra pasileidusios.“

„Dar XVII amžiuje lietuvių moterų palaidumas buvo nuolatinis įvairių sąmojų šaltinis. Kšištofas Opalinskis priminė rašydamas apie Lietuvą: „Kažkas yra parašęs, kad jų gražios žmonos turi dar meilužių – jeburonų.“

Autorius, žvelgdamas į anuometinę tikrovę, neapsieina be lenkofobijos apraiškų: „...kai Lietuva tik pradėjo panašėti į Lenkiją <...>; kai abiejų kraštų papročiai visiškai suvienodėjo, išnyko pagrindas šaipymuisi ir apkalboms.“ (29 p.). Atseit, viskas taip pagerėjo, moterys tapo ištikimos savo vyrams, mergaitės iš jaunų dienų tapo rimtos, panašios į nepasileidusias vienuoles...

Tik tenka abejoti, ar moterų elgesiui tas galėjo turėti kokios nors įtakos apskritai. Ir tokio „suartėjimo“ požymių, ypač „plačiosios visuomenės“, jeigu neskaityti keliolikos plikbajorių, kažkodėl nerodo kiti istoriniai šaltiniai.

Belieka pridėti – jeigu istorikas gali teikti tokius faktus ir naudoti juos kaip įrodomuosius argumentus, tai tokio istoriko „kaina – vienas grašis“. Juolab, kad kituose puslapiuose autorius gana plačiai aprašinėja akivaizdžius prostitucijos reiškinius, kurie tuo laiku buvo apėmę didžiuosius katalikiškosios Europos miestus.

Turbūt neapsiriksime pasakę, kad auginant vaikus, mylinčios motinos įtaka yra pati tikriausia ir stipriausia. Barboros mama – Barbora Dalejovietė - buvo lenkė ir auklėjo savo dukrą ne pagonybės, o katalikybės tradicijų dvasia. Bet jos gyvenimo būdas ir patirtis mums davė karalienę Barborą, kuri visiškai nesiderina į lenkiškųjų katalikiškų tradicijų seką. Tas taip pat įrodo, kad žmogaus elgseną ir charakterį ne visada lemia tradicijos ar tikėjimas.

Daug vietos autorius skiria karalienės Barboros gimimo metams nustatyti. Svarstoma, svarstoma ir galiausiai pasakoma – jos tėvas negalėjo taip elgtis, kad jaunesnę dukrą (Barborą) išleistų į nuotakas anksčiau už senesniąją – Oną. Tuo tarpu Barbora už pirmojo vyro – Goštautų giminės atstovo – buvo išleista per prievartą, nes jaunasis Goštautas griežtai atsisakė imti į žmonas Oną. Esant tokiai situacijai, daug daugiau įtikėtina, kad kaip tik atsiradusi „skylė“ buvo užkimšta atiduodant jaunėlę Barborą, kuri buvo nepaprastai graži, subrendo anksti ir, kaip rašoma knygoje, jau buvo patyrusi visus sekso teikiamus malonumus. Visiškai tikėtina, kad ji buvo gimusi 1520 m. (taip nurodyta ir karste rastoje kortelėje) ir už karalių Augustą buvo 3 metais jaunesnė.

Nežiūrint tų, mano, profano, akimis įžvelgtų netikslumų ir abejotinų interpretacijų, istorinėje – autobiografinėje knygoje „Barbora Radvilaitė“ autorius Zbignievas Kuchovičius pateikia daug įdomių istorinių faktų, pakelia ištisus klodus karališkojo gyvenimo smulkmenų, reljefiškai nagrinėja dviejų istorinių asmenybių gyvenimą, pateikia ryškias gyvenamosios aplinkos charakteristikas ir dėl to besidomintiems Lietuvos istorija ir jos asmenybėmis susipažinti su ja bus naudinga.